sekantis tęsinys:)
Po velnių, nekenčiu tokių dienų, kai esu beprotiškai išalkusi, o aplink nepasitaiko nė vieno žmogaus, kuriuo gyslomis tekėtų man taip patinkantis ir reikalingas kraujas. Visi jie kažkur dingo. Kad tik žinočiau kur, juk man reikia maisto, o maniesiems Dievams- aukos.
Kai pasitaiko tokia diena, tai man tenka vakare be tikslo slampinėti gatvėmis ir mąstyti...Mąstyti apie praeitį, dabartį ir žinoma ateitį. Žinau, jog ilgai gyvensiu, nė nesiruošiu padaryt klaidos ir paleist į žemę tai kas mane nužudytų. Nė velnio! Teks jums dar kentėti mane bei jausti mano dantis ant savo kaklo. Hmm....Jau spėjau pavargti, man reikia kraujo, kad atgaučiau jėgas, manęs juk laukia tolimas kelias, turiu susirasti Meistrą.
Lyg perskaitęs mano mintis ir ieškodamas sau mirties iš gretimo skersgatvio išnyra praeivis. Įvertinu jo būklę: nei per liesas, nei per stambus ( gerai, nemėgstu riebalais atsiduodančio kraujo), nėra iš silpnųjų, bet ir ne iš stipriųjų, vargti neteks – man tai tinka. Eina manęs nė nepastebėdamas, o tai man dar palankiau. Mane pastebi tik tada, kai su juo jau prasilenkiu ir dar prieš mirtį drįsta mirktelėti man akimi, nežino dar jis savo likimo...Šis meilutis taps mano vakariene. Jei nebūčiau laiku pabudus iš savo minčių, tai taip ir būčiau leidus jam nueiti, teks man dabar paskubėti. Apsisuku ir einu jo pusėn, tenka paskubint žingsnį, dar yra laiko pagalvot ar šūktelėt jam užkalbinant, ar ne...Ooooo, aš jau visai šalia jo, juntu jo kraujo šilumą, kuri taip mane vilioja...Kai jau galiu sugriebti jo kaklą, jis atsisuka ir pažvelgęs į mane teištaria: „Hey, čia tu, o aš jau galvojau, jog juntu mirtį“, bei nusišypso. Turiu pripažinti, jog jo akys bei šypsena mane kuriam laikui apžavi, bet negaliu pasiduot pagundai, tad vos ne vos teištariu :“ O aš ir esu Tavo mirtis“...nenoriu matyt jo reakcijos, tad staigiu judesiu jį prisitraukiu prie savęs ir suleidžiu dantis į jo kaklą. Bando muistytis, bet jo pastangos man nė motais, nes su kiekvienu jo kraujo gurkšniu aš atgaunu savo prarastas jėgas. Kai pajuntu, jog kraujas baigiasi, bet širdis dar plaka, atsitraukiu nuo jo ir leidžiu jo kūnui sudribt ant šlapio šaligatvio. Dėl visa ko apsidairau – nė gyvos dvasios, tad pastebėjusi bromą, tempiu jo kūną ten. Pagaliau mes tikrai be pašalinių akių, tad priklaupiu prie jo kūno ir ketinu pasiimti auką savo Dievams bei Globėjams – Nakčiai ir Kraujui. Tad savo peiliu dailiai perrėžiu aukos krūtinę ir paliečiu dar spurdančią širdį, užsimerkiu ir be jokių skrupulų išplėšiu ją, paskutinis tvinksnis perlieja mano delną ir ji nutyla amžiams. Laikydama dar šiltą ja delne, atsistoju ir pajudu link savo slėptuvės pusės....

Komentarai
ir ne viena
o tu tikrai nuzudei zmogu?
vampyrai..Dracula..kraujas..Draculos dukters istorijos
bendra su dienoraščiu.
Tyla,na as tikrai negyvenu Hellsinge,nors man jis ir patinka
Taip ir iškyla akyse kokia Victoria, su šortais, mėlynu švarku, ir tom raudonom akim. Ne, Awste, gyventi Hellsing'e, nėra gerai.
Vampyro-maniako dienoraštis su labai prastu siužetu