tas širdy gyvenantis jausmas...

Praėjus įvairių sitacijų kupinoms dienoms tenka pajusti, tai ko nesinori, ko ir kitiems nenori net linkėti. Galiu turėti ir daugelį draugų, bet...atėjus kokiai akimirkai, kada pati sau pateiki išbandymą, pajunti ko nenori...Turiu nemažai draugų, dar daugiau kažkada jų turėjau, bet tai buvo praeity, brangiausi ir svarbiausi BUVO dabar, jie ir liko...tik manyje jie paliko to ko geriau jau nebūtų palikę - jausmo.Žvelgiu dabar jiems į akis, bendrauju ir šypsaus, bet sdavo mažoj širdies kertelej jaučiu jausmą - vienišumą. Žinau, kad nuo šiol bus tik taip, tas jausmas tuksės kartu su mano širdim...Skaudu jog kai būni pasiryžęs žengti koją kojon su tais žmonėm siekiant visiems kažką gero suteiksiančio tikslo, kurio siekti buvom visi kartu pasiryžę, bet lemiamą akimirką lieki viena siekt to, kovot...pasijauti vienišu kariu, kuriam atiteko stovėt vienam žvalgyboj.
Gaila, jog būtent tokiom aplinkybėm man teko suprast, jog man su tokiais draugais siekiant kažko rimtesnio, nepakeliui.
Nepagalvojau,jog viską paliks man...

Komentarai

bohemija

o as vistik su savo roziniais akiniais tikiu akd yra zmoniu, kuriuos galiu vadinti draugais. galu gale gal jie patys net nezino, bet jie tai man irode. ir ne karta. tikiuosi ir tu taip kadanors turesi.

keturkampas_nulis

Paprasta ir aiški pamoka, kurią, labai viliuosi [nors turėtų būt visiškai nusišikt ant pašalinių žmonių], išmoksi gerai. Visada taip būna, visada visi draugai lieka tik beformėm statulom, su etikete "draugas".