mūsų pėdas kausto šaltis
Nesuprantu,kodėl negirdžiu tavo žodžių,galbūt ėmei kalbėti infra ar ultra garsais?
Kalbėk,nes kaip kitaip aš tave surasiu,jei ledinis vėjas paslėpė tavo mažyčių kojų pėdsakus,o aš net nežinau,kurioje pusėje tavęs ieškoti.
Šaukiu tave drebančiu balsu ir visiškai netikiu,kad surasiu.
O jeigu rasčiau tave amžiams užmigusį,užmerkusį tankias,apšerkšnijusias savo blakstienas ir stipriai užčiaupusį pamėlusias lūpas.
Galbūt ir turėtų būti gėda prisipažinti,bet liguistai norėčiau jas bučiuoti tol,kol pajausčiau gilų tavo atodūsį,tu atsibustum kaip meška iš po žiemos miego,tu prisikeltum kaip mano svajų feniksas iš savo pačio pelenų.Kažkokios dalelės tavo kraujyje sukeltų kibirkštį ir gyvybė įsižiebtų kaip kuras vidaus degimo variklyje.
O jei ir tai man nepadėtų prišaukti tavęs,kad atvertum trečias duris iš kairės (juk tai tavo gyvenimo durys),prigulčiau šalia ir užmigčiau saldžiausiu rytų miegu su tavo šalta ranka savo delne.
Mes būsime kartu.
Mes tapsime viena esybe ten,kur amžinai pučia ledinis vėjas,sukaustantis speigu.
Aš girdysiu tave pienu kaip mažą katinėlį,pasiguldžiusi ant kelių.
Mes skaičiuosime sekundes-kiek laiko tądien matėme saulę,net kaip reikiant nepakilusią ir perbėgančią mūsų dangaus skliautu.
Tai bus mūsų poliarinė žiema.
Nereikės nieko,nes Šiaurės Pašvaistė bus perskrodusi dangaus juodumą savo pjautuvu ir švies įvairiausiomis spalvomis visiškai niekas nebus pasikeitę
turbūt,jei užmiegi šaltyje,pabudęs nebesupranti,kad dar neištrūkai iš jo gniaužtų.
Visai kaip tomis naktimis,kai rugpjūtis mesdavo man savo žvaigždes kaip švytinčias sagutes dangaus skliautu
ŽEMYN.
Komentarai
Grasu... niekad graziem dalykam nevartoju zodzio grasu, nes toki gali istarrti tik pusiau pasnibdzdomis,kaikaskas buna siek tiek graziau nei grazu, bet dabar sakau. Grasu.
pagaliau.