du viename
Nusprendžiau išpildyti vieną norą. Jau džiaugiesi? Apsišovei! Juk nesakiau, kad tavo! Šį sykį palepinsiu save. Ne, man nereikia fėjų, nuo kurių plazdenimo sparnais galima įsivaryti bronchitą, burtų lazdelių, kurios nieko kito išskyrus „fanaro“ paakyje negali išburti ir, nepatikėsi, net Kalėdų seneliui laiško nerašysiu. Kam gi visa tai? Juk kiekvienas esame mažytis stebuklas. Toli ieškoti nereikės, na, sakykim, kad ir aš. Aš moku burti! Taip, nemeluoju ir nenusišneku, moku! Juk meilė – stipriausia magija, tad net nemėgink to neigti. Esmė labai paprasta – būrimas – lyg maisto ruošimas, tik šis reikalingas pasotinti skrandžiui, o kerai – pataikauti sielai. Kaip žinai, kiekvienas maisto ruošimo receptas turi sąrašą, kur išvardinti visi mums reikalingi ingredientai, o žinoma šiuo atveju svarbiausi – tu ir aš. Bet noriu kitokio tavęs – be skundų, priekaištų ir milžiniško ego. Minutėlę! Juk beveik nieko nebeliks! Na gerai, kadangi abu būsime su visomis ydomis (o jų tikrai nemažai), man dar šio bei to prireiks. Taigi, pradedu. Nagi, atsistok prieš mane! Greičiau! Taigi, truputėlis bučinių, pusė stiklinės švelnumo, žiupsnelis šypsenos ir... oj! Štai ir vėl užmiršau! Pagalvokime... na žinoma! Trys milžiniški šaukštai nuoširdumo. Taigi, viską gerai išmaišome ir... vuolia! Pavyko! Šviežut šviežutėlė ir tyresnė už nenugertą šampaną meilė! Bona petito!
Laiškas prisiminimams
Atsimeni, kai vaikas mažas, basas, lakstydavai po pievas, po balas? Kada žvaigždes danguj bandydavai suskaičiuoti, bet daugiau trijų nerasdavai? Ar pameni, kai snaigė šokdama lietuj sutirpdavo? Argi tada nebandydavai surasti vaivorykštės? Negi pūstelėdamas neišvaikydavai debesų? Negi tavo juokas neskardendavo per miškus ir pievas, pamačius praskrendantį vyturėlį? Juk smarkiau suplakdavo širdelė, pamačius ant gėlės tupintį drugelį? Juk pamačius šypsenas ir pats liaudavais verkęs, ir tavo juokas pažadindavo miegantį pavasarį? Negi užmiršai rudeninius lapus – tavo jausmų spalvų paletę?
Jau nebeatsimeni? Nemeluok pats sau. Tai nemirė. Tai tebėra gyva tavo širdyje. Juk ją tebeturi, nepametei? Laikydamas save suaugusiu, meluoji, ir ne kam kitam, o sau pačiam. Pripažink, kad tebeesi vaikas, tik ne veiksmais ir mąstymu, o širdimi.

Komentarai
Grazus laiskas.. ir kas is to...
tox linxmas ir paprastas, bet labai grazus laiskas...
tawo noras - man isakymas
mmm...kazkodel as wisaij noreciau gaut toki laiska .........
nu ka...grazhu grazhu