konkursas
Nepražydusi saulutė
Eidama gatve žvelgiu į pilką miesto šaligatvį. Visų trypiamas, purvinamas, niekinamas…
Štai išlindęs saulutės daigelis. Pralinksmintas saulės spindulių kelią į ją liauną stiebelį. Turbūt visą dieną bando įžvelgti kažką gero, tyro, švelnaus… O aplink tik purvinos žmonių kojos su kiekvienu žingsniu trypiančios jo tikėjimą stebuklais. Štai vaikas numeta kramtomosios gumos popierėlį, šalia nusileidžia ir autobuso bilietas, atšvilpia limonado skardinė… Vakare darželio gėlės prausiasi rasos lašais, įsisupę į žemės apklotą tyliai nulenkia galveles ir užmiega. O mažasis daigelis beviltiškai kabinasi į mažutį žemės trupinėlį ir bando iš per dieną susidariusių šiukšlių krūvos iškelti bent menkutį lapelį. Jis taip norėtų pasveikinti mėnulį, bet negali – tuščias žiebtuvėlis krisdamas sulankstė stiebelį. Bet gėlelė kantriai kenčia ir laukia ryto, tikėdamasi naujo stebuklo. Vos saulei išpynus gelsvąsias savo kasas pro šalį klegėdamas bėgantis vaikų būrys net nepastebėjas sumina saulutę. Paskutinį kartą skausmingai suvirpėjęs daigelis pagalvoja: „Kokie beširdžiai jie turi būti, kad juokdamiesi nepastebėtų kitų skausmo“.
Jis taip ir nesuprato, kad yra tik menkutis žalias lopinėlis dideliame žmonių pasaulyje.

Komentarai
Labai graziai parasei...
Besishypsanti
Labai gražu.. Skaitydama prisiminiau 'Heroino' viršelį Dar miniatiūrų įdėsi?
siaip grazu... bet reiktu kaikurias vietas truputi pakoreguoti...