KūrybaMiniatiūra
Laiškas prisiminimams
Atsimeni, kai vaikas mažas, basas, lakstydavai po pievas, po balas? Kada žvaigždes danguj bandydavai suskaičiuoti, bet daugiau trijų nerasdavai? Ar pameni, kai snaigė šokdama lietuj sutirpdavo? Argi tada nebandydavai surasti vaivorykštės? Negi pūstelėdamas neišvaikydavai debesų? Negi tavo juokas neskardendavo per miškus ir pievas, pamačius praskrendantį vyturėlį? Juk smarkiau suplakdavo širdelė, pamačius ant gėlės tupintį drugelį? Juk pamačius šypsenas ir pats liaudavais verkęs, ir tavo juokas pažadindavo miegantį pavasarį? Negi užmiršai rudeninius lapus – tavo jausmų spalvų paletę?
Jau nebeatsimeni? Nemeluok pats sau. Tai nemirė. Tai tebėra gyva tavo širdyje. Juk ją tebeturi, nepametei? Laikydamas save suaugusiu, meluoji, ir ne kam kitam, o sau pačiam. Pripažink, kad tebeesi vaikas, tik ne veiksmais ir mąstymu, o širdimi.

Komentarai
truputį per saldu, nors gražu ir šilta