KūrybaEilėraštis
Nebemoku
Nebemoku rašyti,
nebemoku mylėti,
nebemoku gyventi.
mano širdis nebemoka dainuoti,
aš nebegirdžiu tavo melodingo balso...
o gal tiktai nebemoku klausytis?
nebemoku skaityti.
nebematau.
nebemoku matyti.
nebemoku džiaugtis, liūdėti, jausti...
nebemoku suprasti...
nei kitų, nei savęs, nei tavęs.
galbūt ne veltui sakoma,
kad su laiku ateina žinojimas,
o jam iš paskos lyg prasikaltęs mokinukas supratimas.

Komentarai
jei ka domina, mano prozine kuryba yra dienorasty.
kažkada ir aš taip jaučiausi.. ir kažkuo panašias eiles parašiau... aš jau nebemoku rašyti, nebemoku rimuoti eilių, nebemoku ištarti, kad myliu ir pasaulis nebesisuka ratu... galbūt ne tik tau, ir ne tik man tokie jausmai kyla. tiesiog nuo jų kartais neįmanoma pabėgti... turi praeiti laiko, o tada pamatysi, kad moki viską, tik galbūt buvai pamiršusi..
ech.. liudna bet ka padarysi visko buna
jei kazkada tai mokejai..neimanoma to pamirst......neimanoma.....