Niekieno istorija
Kažkada galbūt seniai kitame žemės kampelyje gyveno berniukas. Kas rytą jo pilkus plaukus sušiaušdavo medžių rankos, kas dieną jis ganydavo papurusius debesis, o kas vakarą jį užmigdydavo betilstanti lakštingala. Berniukas niekada niekur neskubėdavo. Kas rytą apsiblaususiam mėnuliui besislepiant po šviesos skraiste jis atsisėsdavo prie mažo aprūkusio langelio ir laukdavo. Net pats nežinojo ko, tik žinojo, kad tai tik pradžia.
Tačiau bėgo metai, mergaitė virto mergina, moterimi, pagyvenusia dama, baltaplauke senute...
Berniukas nejučiomis tapo žaviu vaikinu, vyru, pagyvenusiu ponu, lazdele pasiramsčiuojančiu senuku...
Vieną niūrų žiemos vakarą jie abu nusprendė išeiti pasėdėti po baltaskruoste obelimi. Vos žengę po kelis žingsnius sutiko vienas kitą ir suprato, kad tai ir buvo visą gyvenimą lauktas stebuklas. Juk visus tuos metus nepastebėdami vienas kito žiūrėjo pro tą patį aprūkusį langelį ir laukė. Buvę mergaitė ir berniukas paskutinį kartą pažvelgė į spindulius žarstančią saulę, dangumi plaukiančius debesis, vienas kitam į akis ir mirė susikabinę už rankų, tik paskutinę akimirką supratę, kad laimė pati neateina – ją reikia susirasti.
---------------------------------------- ------------------------------------
Net ir labai norėdami pabūti vieni,
Vis tiek visada liekame su savimi
















Komentarai
philia
cia ne is "Paneles" kur Jurgos psl?
Wau geras
uhu