KūrybaKita

Dalelė sielos mano sielai


Aš susikursiu naują sielą. Ji bus tokia pati nerami kaip gruodžio rytas, kai sniegas užgriūna takus i paslepia pėdsakus. Aš nesislėpsiu, išeisiu į šviesą ir jos blyškus ruožas apšvies mano rankas. Pietų vėjas nurims... Ir nebestaugs... Ir pūgos nebekils, išskris iki kitos žiemos, o gal ir ne...
O mano siela šoks džaivą ir suksis, ir suksis, ir verks iš laimės ir iš liūdesio, kad šokis pasibaigs, nes viskas turi baigtis. Kažkur tamsoje suskambės telefonas, bet niekas nepakels ragelio, nes nebus už lango tikslo, nes nebus sniego ir vėjo nebebus. Mano siela išplėš dalį savęs ir įdės ją į dėžutę, ji šypsosis, o dalelė pamiegos iki žiemos, kai vėl bus tikslas, kol vėl bus galima nebesislėpti, nes ji taip bijo, kad pasilaidoti liko išeitim vienintele. Ar nebijai to?
Paslėpsiu pėdsakus, paslėpsi raktus ir pamiršiu kur juos padėjau. Jau niekada nebebus tokio vėjuoto ryto, jau niekada nebeblaškys taip snaigių ir dainos skambės kitaip, nors muzika ir žodžiai bus tie patys.
"Aš palikau tave" - sakys dalelei sielos mano siela. "Aš palikau nes dar nebuvo metas"

Komentarai