LT lietaratūra veda mane į neviltį
Jau antra diena kaip bandau įveikti Renatos Šerelytės knygą "Balzamuotojas" pasirinkau ją analizuoti seminarui. Matau, kad bus kur pareikšti savo nuomonę ir to nesigailiu, tačiau liko dar kankinantys 60psl tikriausiai pačios šlykščiausios novelistikos kokią esu skaičiusi!
Lietuvių literatūra neturi vieno pagrindinio dalyko - optimizmo. Viskas yra pilka, dar vis atsiduoda sovietmečiu, nuo kurio taip bandome pabėgti jau dvidešimt metų! Novelės apie neištikimus vyrus ir tylias kaip pelės po šluota žmonas. Apie skurdą ir alkoholį. Nieko šviesaus, nieko panašaus į svajones. Nieko tokio kas verstų pasimėgauti skaitymo akimirka.
Grrrrrrrrrrrrrrr......

Komentarai
Pabaigiau tą knygą iki galo. Mano viltis išnyko sulig paskutiniu puslapiu. 😅
Nesutik noriu. Ir keletą minučių ieškojau pavyzdžių kodėl. Nesėkmingai... Nors atsimenu prie n metų skaičiau ''šlepetę'', tai gan optimistiškai parašyta
Na, tokia jau mūsiškė natūra: pilkoka.
Labas! hej tai pati sukurk ka, ta prasme as apie literatura kalbu 😃 siaip manau esi neteisi, bendrai gal but bet is esmes ne (arba atvirksciai) 😄
esu nevilty.
Kažkaip man liūdna tai skaitant. Juk kultūra turi skaidrint dieną, kažkaip paveikti žmogų, o ne depresinti..
Nors Granausko kūryba man susiskaitė, "rūkas virš slėnių" , "duburys" ten irgi niūru , bet yra prošvaisčių, tačiau jos mažai ten dominuoja . 😃
Bet viskas taip niūru, kad geriau jau apie fėjas skaitau. ;/
Pritariu. Nors yra gerų kūrynių. Dabar aš irgi kankinuos su keletu kūrynių, reikia skaityt, įeina į programą..