
Einam parūkt?
-Visada.
Sproginėjo fejerverkai kitam krante. Mažutės ugnelytės, žiežirbos vos matomos, raudonos violetinės, kaip būna nuo šaltų liepsnelių. Žvilgsnis į dešinę.
-Kokia tu graži, - sako moteris. – Tik nekirpk plaukų, gerai?
-Ir mylėk labai labai ją, gerai? – kažkam šalimais.
-Ne, mergaite, nesijuok, tu nežiūrėk, kad aš tokia. Bet rimtai šneku.
Ir vėl į šoną:
-Mylėk ją, gerai?
Linkteli galvą. Nežymiai nežymiai, niekas kitas net negalėtų pagalvoti, kad tai atsakymas į klausimą.
-Niekada nepaleisk.
-Op op, - ji šokinėjo. Nuo vieno stogo ant kito. Ant kiekvieno kamino sustodavo ir sugalvodavo norą. Ir nesvarbu, kad visi jie buvo vienodi.
-Kvailutė, - kalbėjo žmonės apačioje, baisiausiai pavydėdami. O jie juk nesugalvojo taip daryti, ir kur Jiems dabar norus galvoti?
-Ar pildosi? – sumanė paklausti kažkuris.
Sustingo ji akimirkai.
-Ne, - pasakė.
Minia juokdamasi pasitraukė, slapčia tikėdamasi grįžti, kai niekas nematys, ir savo kailiu išbandyti.
Tada ji susirangė kaip katinas ir užmigo su noru, sugniaužtu rankoje.
-Einam parūkyti?
-Ne, rūkyk lovoj, čia šilčiau.


Komentarai
Orginaliai cia apie rukima
mur... ;>
eh...grazu:}
Besishypsanti >> nzn ar gaila niekad dar su tavim nerukiau
Gražu....gražu.
Ech tas pavydas, mane jis visada klaidina..
Aišku pavaišinsiu, negi man kada buvo gaila
siandien sakiau mesiu. bet as visalaik taip sakau.. galim parukyt. jei pavaisinsi zinoma
kazHkaip.. gera sHirdy paLiko... ;> mieLa.