Likimas
-Laime, - galiausiai jis šūktelėjo, pirštais belsdamas į stalą.
Iš gretimo kambarėlio pasirodė nenusakomo amžiaus moteris su blizgančiais plaukais ir raukšlelėmis šalia lūpų. Ji visiems kartodavo, kad jos atsiradusios nuo per dažno šypsojimosi.
-Jau baigei?- ji kilstelėjusi antakius pažvelgė į viršininką.
-Laime, - jis vilties kupiną žvilgsnį įsmeigė į sruogomis ant pečių krintančius moters plaukus, - man išsekimas. Pritrūkau idėjų..
-Na, tik neverkšlenk.
-Iki vakaro turiu užpildyti lapą, o dar neparašiau nei vienos raidės.
Moters kaktoje susimetė raukšlelė.
-Ką manai, jeigu prezidentas? – ji paklausė.
-Ne ne ne, vakar užrašiau du prezidentus. Reikia kažko kito. Juk negali visi būti prezidentais, - vyras šniurkštelėjo nosimi ir įkišęs ranką į kišenę negrabiai ėmė ieškoti nosinės.
-O kunigas? – Laimė nužvelgė ant sienos kreivai pakabintą kryžių.
-O ne, tik ne šiandien, - nusišnypštęs sumurmėjo viršininkas.
-Duok man rašiklį, - laimė ištiesė keliais žiedais padabintą ranką ir popieriaus lape auksiniu rašalu išvedžiojo dailią tiesią “N”.
-Kas čia? – vyras išsižiojo įsmeigęs akis į švytinčią raidelę.
-Aš daviau pradžią, dabar tu tęsk, - moteris šyptelėjusi atsitiesė ir įsispoksojo į viršininko rankas.
Šis, suspaudė tušinuką ir parašė “Nesuprastas filosofas”.
-Šiandien viršininkas be nuotaikos, a? – prisimerkė Laimė ir apsisukusi lengvais žingsniais patraukė į savo kabinetą.
Prie durų sustojo ir nusišypsojusi prie stalo įnirtingai rašančiam vyrui pataisė lentelę su užrašu “Ponas Likimas”.
Komentarai
likimo nera, mes patys ji susikuriame
Kaip švelnu ir kaip .. Tavo.
Tu fantasmagoriška(neradau kito žodžio, šis gal ir ne į temą)
liux!
ce tej geras...
Apie tave, brangusis, žinau viską
o o o likimas... is kur zinai mano kirksto varda?
geras pati kurei ????lb fainas o bus tesinys'?????