
Tavo kaktusai.
Kiekvieną antradienio popietę aš prieidavau taip, kad galėtum apsimesti, kad negirdi. Tyliai pasilenkdavau ir sumurkdavau į ausį.
-Ką darai? – paklausdavau, žiūrėdama į subadytus pirštus.
-Raunu spyglius, vėl jų, velniai griebtų, priaugo, - kiekvienąkart atsakydavai, įsikišdavai pirštą į burną ir čiulpdavai kraują.
Pusė kaktusų būdavo dar su spygliais. Pusė jau be. Tie be spyglių kraujuodavo baltomis sultimis. Aš pasilenkdavau tau per petį ir glostydavau juos lūpomis, kad mažiau skaudėtų. Tu nustebęs numesdavai dar vieną saują spyglių ant grindų ir įsistebeilydavai į mane. Atsistodavai. Ir nurengdavai. Lėtai ir švelniai. Paguldydavai ant grindų, arti durų, kad galėčiau sau uosti jų kvapą ir liepdavai užsimerkti.
-Neverk, vargšele,- sakydavai,- neverk. Aš pasistengsiu švelniai. Atsargiai. Išrausiu tuoj spyglius, visus išrausiu, nes vėl pridygo, velniai juos griebtų. Vėl pridygo..
Kai atsibusdavau, tu vėl sėdėdavai ant žalios kėdės prie palangės ir šnabždėdavai savo kaktusams. Apsirengdavau. Padelsdavau valandėlę. Ir išeidavau. Pabučiuodavau duris.
-Negalima rauti spyglių, jie skirti apsisaugoti.
Pasakydavau. Niekada tau.

Komentarai
alternatyviai parasyta. geris :>
UJ. Tiesiog nerealu. Ir dar nuotraukos. Viskas taip.. taip.. ujch..pritrukau zodziu
Kai nerealu..Atvirumas su paslaptim..
man lb patiko..... mhm... speegliukaj... tokie mazhi.... bet....
Šypt. Nes čia buvo daug dalykų, kurie šiandien Tokie Šilti.
nuostabu. labai labai labai graziai parasyta!
Sakiau, kad nebeisiu i music.lt, bet negalėjau neparašyti čia komentaro :} Tiesiog cool.A thing closest to heaven. Taip ir gailiuosi neturinti mėlynos kėdės, tik žiebtuvėlį. Spragt :}
Tik dabar pati supratau ką parašiau. Nežinau, ar čia normalu, kad rašymas man kaip savianalizė, aš rašau negalvodama, mano mintys suteka į kažką. O po to perskaitau. Ir pati stebiuos. Ypač dabar stebiuos. Velniava.
kaip žmones pasidaro dygus ir atsiaurus, kai nori apsisaugoti nuo iskaudinimo...