dideles gleives.
mama, visa savaitgali edusi mane del mano kuno formu, minciu, ir visos likusios manes, sedo ir isvaziavo. zinau kad nepasiule kartu del to kad:
a) as buciau daugiau trukdzius negu buvus reikalinga,
b) as visad atsisakau.
bet kazkodel isizeidziau kaip mazas vaikas ziuredama i kitu laime kurios pati neturiu.
noriu buti kazkam reikalinga tokia, kokia esu, o ne numetus 10kg, bunanti tyli svelni su viskuo sutinkanti meme, ar dar kokia nors visai kitokia nei esu istikruju.
juk... kai myli, tai myli zmogu visa toki, koks jis yra, o ne su viltim, kad kada nors jis taps visai kitokiu zmogumi?... ir isvis, tai ka tu tada myli zmoguje, jei tik ir lauki jo pokyciu?..
nors aisku ne man dabar samprotaut apie tema myli/nemyli.
truksta tiesiog paprasto palaikymo, nuosirdumo, ir paprasto zmogaus salia.
Komentarai
Kažkur skaičiau tokia gera minti: ''Kaip kažkas gali mylėti žmogų kuris pats nemyli savęs?''. Kažkada, kažkur ir kažkaip tikrai atsiras žmogus kuris mylės tave tokia kokia esi su + ar - 10kilogramu
ji tikisi, kad ji gales pakeist o jis tikisi, kad ji niekad nepasikeis iseina atvirksciai o dar kazkas sake kad mes isimilim i zmogaus trukumus ir dar nemanau kad turi jam patikti tokia kokia esi, o tu pati turetum noreti buti geresne
Gal nepasiūlė ir dėl kūno formų.