dama su kandikliu
Kažkur tenais gimsta damos paveikslas. Ji sėdi patogiame krėsle, juoda suknele, rūko cigaretę su ilgu kandikliu, po truputį gurkšnoja brangų raudoną vyną bei skaito Balzako romaną. Ne, ten ne aš. Negeriu, nerūkau... Aš tik eilinė –niolikametė spuoguotu snukeliu ir nieko daugiau. Kvailos ambicijos bei sutrypta savivertė. Dauguma tik dabar išgyvena tai, kas vadinama nepilnavertiškumo kompleksu . Puoduko dugne nerasi atsakymo. Dauguma jo ieško dangiškose materijose. Kažin, kokie ten žmonės? Ne, tikrai ne tokie, kaip Žemėje. Tu jiem širdį, o jie tau subinę rodo. Kiek gi gali spoksoti į tą nuogą plaukuotą pasturgalį? Anksčiau ar vėliau apsireikš kokia paranoja ar šizofrenija. Galėsi sriubą srėbti pirštais, o dienomis tau vaidensis rausvi skraidantys užpakaliukai. Gal ateis tavęs aplankyti savaitgaliais, tačiau tu neatversi durų, kadangi tu tyčia pamirši tų žmonių vardus. Verčiau ant sienų juodu markeriu rašinėsi „rap is cool“, „fuck off“ ir „laisvė papūgoms“. Girtos šnekos. Visi mes tarsi apsinešę narkomanai, iki valios prisirūkę deguonies. Kam pritrūko, tas nuėjo dasibaigt į mišką. O nebe tie laikai kaip kažkada... kada galėjai ant sausos šakos pamatyti vakarykštį pakaruoklį. Viskas modernėja. Modernūs dabar ir žmonės. SMS, PM, e-mail, seksas internetu bei virtualūs apsikabinimai. Sėdi savoj kamūrkėj ir lauki, ar kas tau šiandien parašys, ar kas kokią žinutę atsiųs... Nieko. Parukyt traukia. Tačiau atsimeni, jog nerūkai ir dar liūdniau palieka. Įsimeti burnon porą tablečių ir pasigirsta ir duslus „mugurkt“. Blet... ir kas tu per padla? Ir tu, ir tu, ir tu... Psichologas dirba kasdien. Aš teikiu paslaugas nemokamai. Eikš, išsiverk ant mano peties. Žinau, tau geriau, ir man geriau. Gal šiandien aš pasakysiu „labas“, o gal tik praeisiu pro šalį. Negaliu sustoti. Vos tik sustoju – griūnu. Nėra kas pakelia manęs... o tu mane pakelsi? Rytoj ateis JIS. Aš nežinau, koks jo vardas ir kas jis, tačiau JIS ateis. Ir gal net mane pakels. O aš tik vėl praeisiu pro šalį, palikdama tave užnugary...
Komentarai
Malonu tai girdėti 😆
Laikas visagalis... na, bent jau su tavim padiskutuoti malonu. Pasiilgstu to iš pažįstamų žmonių. Kiekvienas dažnai toliau savos nosies nemato.
Lengviau pasiduoti, sunkiau nepasiduoti - priklauso nuo žmogaus. Aplinkybes galima apeiti. Laikas viską sustatys į vietas...
Manyčiau, jog daug kas priklauso ir nuo susiklosčiusių aplinkybių. Kad ir kaip bebūtų, aplinka taipogi įtakoja mūsų veiksmus. Tiesiog tikiuos ateity netapti dvasios valkata ir bent kiek likti panaši į žmogų. Reikia kaip nors nepasiduoti tai nūdienos hipnozei, vedančiai modernizacijos ir nužmoginimo link.
Galima pabandyti kovoti su sistema. Galima pabandyti ką nors pakeisti - tuo mes ir skiriamės nuo gyvūnų - mes stengiamės.
Žmogų per visą jo gyvenimą lydi rutina. Kaip užstigusi plokštelė, kaskart kartojanti vis tą pačią frazę. Anksčiau ar vėliau nuo to pavažiuos stogas. Žmogus atbunka. Tačiau mes bejėgiai prieš sistemą. Gyvenimas tęsiasi...
Nusibodęs posakis - skink dieną. O aš žinau, kas bus rytoj - rytoj bus tokia pat kasdienybė, kaip ir šiandien, kaip ir vakar... Tęsiasi dienos.
Dabartis esti dabar. Va taip ir gyvenam šiandien. Ir nė nenumanom, kas bus rytoj. Gal ri gerai.
Kai skaičiau - galvoje sukosi labai daug minčių. Perskaičiau ir neturiu ką pasakyti... Gal per daug primena kažką. Gal per daug panašu į dabartį...