žingsniai atgal (becoming living corpse)

Gyvenimo fronte nieko naujo...

Savaitgaliai nebetenka prasmės, kitos dienos blankiai vienodos. Pasiklystu erdvėj ir laike, nors šiandien jaučiuos geriau, tačiau rytdiena bus ta pati kaip visada. Kartais net nėra jokio noro gyventi. Tokiais atvejais padeda valerijonų tabletės... ir arbata.

Iš apyrankės ištraukinėjau visus spyglius ir sukišau juos į stalčių. Ką gali žinoti, gal kada nors prireiks. Kur nors įkompnuosiu... Nuo sijono nuardžiau odines kaukoles. Beardant jos net suplyšo. Et... kam jų reikia. Kam tos kaukolės, dulkės, spalvoti pieštukai, galva - jei ja vis vien nesinaudoji? Imk ir išmesk viską velniop. Arba ne. Norėčiau turėti dvi galvas. Viena iš jų pastoviai skaudėtų, o su kita galvočiau, kodėl man skauda galvą. Kaip sakoma, protiniam lavinimuisi.

Vakar su mama ieškojom priežasčių, kodėl man taip žiauriai važiuoja stogas. Ir tikrai ne į gerąją pusę. Ir radom. Ir ne vieną priežastį. Net kelias. Pavadinimų nesakysių, bo ir taip man baisu. Dėl savęs. Dar ir telefono numerį radom. Žinom kur kreiptis. Kągi, vėl viską pradėsim nuo pradžios... kol dar nevėlu, nes pasekmės būna kraupios.

Nemeluoju skaydama, jog man baisu dėl savęs. Pasidariau visiška bejausmė. Aplinkiniai man jau klijuoja "gyvo lavono" etiketę ir tikisi stebuklo. Aš nesitikiu. Nieko nesitikiu ir nenoriu. Nejaučiu nei pykčio, nei liūdesio, nei džiaugsmo. Man viskas vienodai ir visiškai px. Nieko nenoriu... nieko ir nereikia.

Žodžiu... ai, kam tai įdomu.

Ir iš viso, užjaučiu visus tuos, kurie skaitė tai, kas čia parašyta ir paaukojo 5min. savo gyvenimo visiškai nereikšmingam dalykui. Užsiimkit kuo nors naudingesniu, a?

Peace
https://forum.ownage.nl/images/smilies/ownage/peace.gif

Komentarai

ruko_muzika

viskas bus gerai, manau kad daugumai kartais uzslenka tokia busena. o tai kad bijai del saves jau parodo, kad tau sis tas rupi ir neesi tik vaikstantis seselis.

Mirtis

Aš tokią savo nuotaiką vadinu "Stepių vilko sindromu". Bet kokiu atveju, net tada, kai atrodo, kad tu nieko nenori, paaiškėja, kad nori daug ko. Iš esmės apatija yra bjaurus dalykas, bet kartais ją įveikti padeda nauja veikla arba nauja aplinka apskritai. Rodos, amžiais nesikeičiantis gyvenimas gali bet ką iš proto išvaryti, bet ar taip bus, priklauso ir nuo to, ką veiki, kaip leidi laiką, ar nors kažkas tame teikia pagrįstą ir nesuvaidintą gyvenimo džiaugsmą. Net jeigu jo nėra, nemanau, kad čia kažkas nenormalaus. Todėl, kad man tai iš dalies yra pažįstama. Ir nėra nepataisoma. Tiesiog tai ženklas, kad būtinos permainos...