Ak, kaip gera ryte pabusti taip, tarsi is niekur atsiradai, nieko negalvojai, nesapnavai. Nekenciu sapnuoti. Tai taip alina ir vargina. Anksciau kazkada kai jaunesne buvau, sapnuodavau, jog vaikstau po miesta, nusprendziu grizti namo, prieinu savo nama, ieinu i laiptine, o durys tai ne tos! Iseinu ir matau, jog as net nezinau kur esu. Taip ir klaidziodavau iki asaru ieskodama savo namu. Rodos, namas, miestas tas pats, bet kartu ir nebe tas. Tai tarsi beviltiskas ieskojimas saves. Rodos, tu esi ta pati, bet viduje - visai kita. Tokia, kokios niekas nemato. Bet jau seniai nebesapnuoju to. Tarsi jau atradau save. Atradau ir supratau ko noriu, siekiu ir esu tokia, kokia visada norejau buti. Tarsi gimiau antrasyk. Ak, bet juk taip gera miegoti be sapnu...
P.S. pastaruoju metu sapnuoju, jog vemiu. Ir jau ne pirma nakti... kazin ka tai galetu reiksti?..
|
Komentarai
Aš anksčiau irgi tokius sapnus sapnuodavau, kai buvau maža.. Einu iš mokyklos namo ir staiga mano namas pasidaro nebe tas..😅 Vat 😄 O sapnai tai man patinka..😃 Aš kažkada net bandžiau juos užsirašinėti.. po kurio laiko imi suprasti, ką jie reiškė
😄
o man patinka sapnuoti. nzn, kad ir kosmarai buna, vis tiek man patinka. nors..buvo keleta isimciu........
as irgi esu sapnavus, kad ieinu i savo laiptine, o mano durys uzmurytos. ir negaliu patekti vidun. man sapnai - tai tik apgaulingos viltys... daznai sapnuoju tai, ka noreciau, kad ivyktu... bet tai tik sapnas, mirazas. tai ilgai netrunka, tik tol, kol sapnuoju... gera nesapnuoti ir neerzinti saves tuom, ko nera...