buna visaip...
Dėl tavęs nebemiegu naktimis, nesusikaupiu per pamokas, tik vis laukiu ir laukiu... Dėja.. Nesulaukiu...
Taip norėčiau nubraukti jausmus vienu brūkšniu, taip norėčiau nieko tau nejaust, bet negaliu...
O tu tik kankini mane savo šaltumu...
Ech... kaip man skaudu ir sunku...
Kaip atšildyti širdį ir protą? kaip nemylėti tavęs? kaip turėti drąsos nubraukt visus ,,O jeigu?"? Kaip? Atsakyk!
Gyvenimas, tai šūsnis klausimų, į kuriuos, tikriausiai, niekada nebus atsakyta... O taip tie atsakymai praverstų...
Dieve, kaip aš jį myliu! Kodėl taip stipriai? Kodėl?
Nenoriu mylėt! Nenoriu! Ne... Noriu! Tik noriu, kad ir tu mane mylėtum, kad atsakytum į jausmus, kad atšildytum sušalusią širdį, kuri užšalo nuo meilės... Keista? Man irgi... Bet ir taip būna... Būna visaip... Būna...

Komentarai
juodos dienos... bet po pacios tamsiausios valandos isausta ausra...
Žinoma, keikvienam sava bėda didžiausia atrodo. Va, sėdžiu nesuprasdama nieko ir išsitaškius jau antrą dieną ir vis mąstau, kad jau geriau būčiau iškart susilaikius ir pasiuntus toli. O dabar tik tuščias viltis ir skausmą savy laikau. Tokiu metu, net patirtos gražiausios akimirkos kažkur toli pasislepia.
kartais geriau o kartais ne...
Žinai, geriau kankintis, bet taip ir nesužinot ką reiškia sparnus auginanti meilė, negu ją pajusti ir staiga gauti kirtį į paširdžius - netekti visko ir kristi beribėn bedugnėn.