Sako, jog laikas gydo žaizdas… ir aš taip maniau, tačiau… bėgo valandos, dienos, savaitės, mėnesiai… prabėgo metai… maniau, jog žaizda užsitraukė, liko tik sašas, kuris primena, koks nuostabus draugas, o svarbiausia žmogus buvai… tačiau… žaizda vėl atsivėrė… tą tragišką tavo netektį priminė jaunų vaikinų mirtys… kai tu žuvai tau tebuvo aštuoniolika… tiek pat ir vienam iš mirusių vaikinų… vienas iš jų kaip ir tu žuvo ne dėl savo kaltės, o dėl kito žmogaus… skaitau internete užuojautas skirtas jų artimiesiams, gražias jų draugų mintis, o prieš mane tavo veidas… tavo gražios žydros akys… tavo meilės kupinas žvilgsnis… ausyse skamba tavo ištarti paskutiniai žodžiai… tu jau daugiau nei metai kažkur toli nežinomybėje, o man vis dar esi šalia… aš vis dar jaučiu tavo drąsų žvilgsnį, tvirtą apkabinimą, tu vis dar mano širdy… jau pavargau klausinėti: kodėl tu? Už ką tu?
Jau milijonus kartų pergalvojau ką sakyčiau, ką daryčiau tam žmogui, kuris tave nužudė, bet iš tiesų nežinau… tikriausiai stovėčiau ašarų pilnomis akimis ir negalėčiau ištarti nė vieno žodžio, aš nė negalėčiau teptis rankų jo krauju, nes jis to nevertas… nes tu to man neatleistum…
Aš neverkiau prie tavo karsto, tiesiog dainavau… tačiau dabar, kai dainuoju ar klausau tos tavo mėgstamiausios dainos imu verkti… tu visuomet buvai kupinas meilės, visuomet mokėjai būti laisvas kaip paukštis, tačiau kartu į savo laisvę įsileisdavai draugus, kurie visuomet prisimins ir mylės tave, nes tu buvai neeilinis žmogus, idealus draugas… buvai viskas ir kartu sugebėjai būti niekas… nereikėjo tavęs matyti, kad tave jaustum ir girdėtum… tave užteko mylėti…
Tu… tik tu vienintelis buvai, esi ir būsi mano draugas, kuris yra PASAULIS, VISAS PASAULIS…
Norėčiau tau papasakoti tiek daug ir tai padarysiu… pažadu… aš nueisiu prie tavo kapo, atsinešiu popieriaus lapą, kur būsiu parašius viską ir jį sudeginsiu… pameni… mes taip darydavome kai negalėjome būti kartu, tik tuomet lapų mes nedegindavome, o jais apsikeisdavome… dabar to padaryti negalėsiu, tačiau stengsiuos to nepastebėti, nes aš tikiu, kad tu kartu su vėju nusineši tuos pelenus ir jausmais perskaitysi viską ką tau parašysiu… aš tikiu… tu išmokei mane tikėti… tu išmokei mane tikėti tuo, kuo kiti netiki… tu išmokei būti kitokia nei kiti ir už tai liksiu tau amžinai dėkinga.
Su meile mano mylimiausiam ir geriausiam draugui Domui.
Ugnė…

Komentarai

skeitaz

Ohh...Tu privertei dabar mane verkti.Zinau,kad mano geriausia drauge tuoj iseis...na,supranti jai nepagydoma liga.Suprantu tavo ilgesi tokiam nuostabiam zmogui ir labai tave uzjauciu...