,,Ar tu galetum sushokti man tango?
Ar del manes tu pakeltumei shtanga?
Ar del manes tu sutramdytum shuni?
Jeigu gali, tai kodel toks nebuni?"

Kodel mes visi tokie nebuname? kodel netesiame pazadu? kodel rupinames tik patys savimi? o kur musu rupestingumas kitais? kur atsakomybe uz savo zodzius? kur gailestis? kodel sugebame tik tyciotis vieni ish kitu, tik shaipytis? kodel galime galvoti tik apie savo problemas, kurios ish tiesu tokios menkavertes palyginus su kitu... Juk del to jog esam tokie savanaudziai ne kiek nesijauciame laimingesni.. tik sugebames rashyti:

"Kai naktis tokia shalta,
O joje uzmigti ash negaliu
Man taip noris, kad butum shalia
Ir apkabintum stiprei mane.
Bet deja ash negaliu,
Nes nezinau kur gi tu,
Man taip reikia tu lupu karshtu,
Kuriomis sakei myliu..."

mes tik bambame ko mums truksta, kaip mums negerai, taciau... juk jei padarytume nors ne daug, bet gera kitiems mums patiems butu geriau, jaustumemes laimingesni... tai kodel to nedarome? ar ne per dideli musu ego? Juk galime patenkinti save, ta nora buti laimingiems ir suteikdami kitiems laimes, nes ish tiesu laimingi buname ne mylimi, o myledami.

Komentarai

mischief

oooo Vilija... uu...

Funcybabe

Pirmas stulpelis... mm... nereali daina... x]*

kremine_kale

laimingi buname ne mylimi, o myledami. tikru tikru tikru tikriausia tiesybe..

prieblanda

Nu sakyčiau tokie, pavadinkime 'priekaištai, labai jau individualūs turėtų būti... nes pvz aš tai beveik neturėčiau kam priskirti tokių žodžių... Kažkaip labai jau teisiančiai nuskambėjo...