... aš taip ir nesupratau kas atsitiko... gal tiesiog moira pasikorė ant siūlo... morfino? Tabletė depakino? Paverkti negaliu... nusipiešiu ašarą... gal Tu ją kada nors nušluostysi... nebežinau... rytoj aš įpinsiu sutrūkusį perlų vėrinį į savo plaukus... ir eisiu, eisiu, eisiu... vien ašaros... jos byra... ne iš akių, o lango stiklu... japoniški varpeliai tyliai tilindžiuoja... aš juos pakabinčiau verandoje ir gerdama arbatą jų klausyčiausi... pūkuotos kojinės mano pėdas apsaugos nuo šalčio... nemoku megsti... gal Tu moki?... Juodas, viskuom patenkintas uodegos galiukas taršo pradėtą piešti piešinį... koks skirtumas - svarbu, kad jam malonu... norėčiau būti popieriaus lapu: Tu išlankstytum iš manės skrendančią gervę... žinojai, kad kai jų tūkstantį išlankstai, išsipildo pats karščiausiais Tavo noras?.. Aš net nežinau ko noriu... galbūt pabėgti... bet kur? Vis vien šešėlis velkas paskui mane... Kokią šiurpi tyla... ne, neaplinkui... manyje... kažkas patraukė garso išjungimo rankenėlę. Ar tai svarbu? Man taip... O Tau? Kiek daug klausimų... aš smalsuolė... uuu... kažkur toli toli plaka mano širdis... ji niekada su niekuom neplaks unisonu, nes gamta pasišaipė iš manęs ir davė subjaurotą organizmą... tragedija? Jokiu būdu... tik liūdna, kad niekas jos girdėti nenori... vienatvė - žudantis dalykas... tyla ją lydi... ją pertraukia svirplių čirpimas ir japoniškų varpelių tilindžiavimas... negaliu užrašyti šito garso... NEGALIU! Nuraučiau šituos plaukus nuo savęs, bet jų tiek daug ir jie giliai įsišakniję manyje... Man skauda! Už ką? Už ką? Už ką? Raudonai gelsvos sienos ir tas kvapas... jis manyje... prisimenu... bijau... bijau miegoti, valgyti, kalbėti.. nebeturiu ką pasakyti... tik rėkti, rėkti, rėkti... tarytum klyksmas vienintelis dar likęs garsas manyje... žydra svajonė tampa nesvarbi... bandau nubraukti tuša nuo blakstienų.. Gal jas nudeginti? O mano mielas dailininke, o mano šeimininke, kuris įkalinai šituos prakeiktuos rėmuos, nutrink man visą veidą, palikdamas tik baltą dėmę... tik vieną ašarą palik ant kairio skruosto... gal Jis ateis ir ją nušluostys... o visa kita nesvarbu... ir ta balta kuprinė, prikrauta daiktų, ir pūstas sijonėlis, ir tos raudonai padažytos lūpos, apglėbę ledinuką... minutės, virto valandom, o jos parom... ir aš tik sėdžiu laukdama paslaptingo paštiniko, kuris niekada nebels tris kartus į mėlynas manų namų duris... jis neatėjo... o aš vis laukiu... nebelaukti? Nemoku... Tuo tarpu menkas moiros lavonėlis supasi ant siūlo... nutruks ar nenutruks? Neaišku... Ir Kronas ryja kitą kūną... Nušauk mane, o gal Fortūną?.. Gal reiktų paieškoti pabaigos... Neaišku... tik saulėtam puodely teliuškuoja rusvas skystis... nenoriu skirsti... nes, jei aš krisiu, Tu manęs gali ir nebepagauti... tyla nužudė
The end...
Laimingų pabaigų niekada nebūna: vis vien kažkas ankščiau ar vėliau numiršta...

Taip atrodė mano svajonė...
|
Komentarai
aš save jau susispardžiau... bebrotiškai skauda galvą, inkstus, o širdis lekia kaip pašėlus... organizmas tuoj nusibaigs, jei nepavartosiu ko reikia, bet man jau darosi px... nors ne taip jau ir px... susiradau, kur galėčiau dirbti po paskaitų... galutinai pasiryžau pasidaryti šukuoseną, kurios labai ilgą laiką norėjau, ir šiaip dar dvėsti nenoriu... tiesiog labai skauda... labai... tereikia kaip nors išgyventi šią naktį... kaip nors išgyvensiu ir kitas dienas... Kitiem aš gal ir nerūpiu, bet, kaip jau sakiau, dėjau aš ant jų...
kodėl nespiri, sau. valeriono nesiūlau.
Dėjau ir ant jo. Nenoriu nieko. Nebesvarbu. Nei valgyti, nei gerti, nei pasveikti... o kam? Niekam nerūpi... gal net ir nerūpėjo?.. vėl viskas kartojasi... vėl visą save išdraskau, kad per naują surinkčiau... nx... o galvojau, kad nebesikasrtos visas šis košmaras... pavargau... bet net užmigti negaliu... aš taip pavargau... nebegaliu daugiau šitaip... bl...
tylos? o D.Bowie kur.
O aš pati ją pakoriau. Negalima? Galiu pakarti, kad ir visą panteona... dėjau ant dievų... dėjau ant visų žmonių... dėjau ant savo pačios svajonių, supistų vilčių ir norų... dėjau ant tų, kuriuos mylių... tuo labiau dėjau ant tų, kurų nekenčiu... Nx, visus. ir mane pačią kartu... gal bent tada nesijausiu vieniša... gal tada nereikės para po paros klausytis ledinės tylos, meldžiant bent vieno žodžio... Bl, už ką?..
deja. moiros nesikaria. ir nešaudo. tik ta paskutinė su žirklėm.