|
Gėlės numirė, gulėgamos man ant rankų. Aš tik žiūrėjau ir neįstangiau pajudinti nė vieno savo kūno raumens. Beprasmės pastangos išgyventi nusijuokė man į veidą. Niekinga ironija spardo mano kairiąją akį. Nenoriu. Negaliu. Skauda net kvėpuoti. Gedėkime, nes gėlės miršta
|
Komentarai
Tai ir reikėjo patylėti.
: O nežinau nė ką ir pasakyti