
Daugiau nei vieno taško dienoraštis +
Šią vasara neatsivalgiau braškių; negulėjau ant rasotos žolės, spoksodama į žvaigždes; nepasidžiaugiau nė vienu baltu jazmino žiedu; neuoščiau žydinčių liepų; neišgėriau nė taurės raudono vyno prie upės; nešokau; nėjau pasivaikšioti; man neatsirado nė viena strazdana; nesiklausiau miegančios žemės... tiek to...
Aš jaučiu, kad kažkas yra nebe taip. Gal taip ir turėtų būti? Nežinau. Nenoriu kitaip. Man buvo gera, kai... nesvarbu... juk tai buvo, o dabar yra... Na, nusišypsok, tu, pasišiaušus, užsimiegojus, mergiščia, kuri vakar galvojo, kad blogiau jau nebegai būti... na, nusišypsok, juk tiek nedaug trūksta iki to, kad ir pats pasaulis nusišypsotų. Dabar juk nebeskauda, saulė šviečia už lango, valgai vyšninį pyragą, niekur skubėti nereikia... bet kažkodėl mažutis lietaus debesėlis plaukia pro tavo dešinės akies rainelę. Rodos lietus kaupiasi... tik gaila, kad bitėms taip neatrodo...
...kaip norėčiau pajausti snaiges ant savo pečių vidurvasarį... pasinerti į baltą pasaką, kurios pabaiga būtų naiviai nuspėjama kaip disnėjaus filmai...happy ever after Bet aš jau per didelė mergatė, kad tikėčiau laimingomis pabaigomis, kai po visko, kas buvo bloga, po visų skausmų ir nuoskaudų ateina ramybės valanda, išsitempianti iki ramių parų, savaičių, mėnesiu, metų, galiausiai amžių... kai žinai, kad nerimauti, bijoti ir nusivilti niekada nebereikės... kai žinosi, kad košmarai pasilieka tik sapnuose, o galiausiai ir jie išnyks, nes sapnų gaudyklė, nupinta šiltų rankų, bus pakabinta nuošalioje tavo namų kertelėje ir nė viena bloga vizija nebesiskverbs per odą, jos nešiurpindama ir nebeplėšdama... svajonės
Dainos, tarytum turėdamos mažutes, bet greitas kojytes, bėga tolyn ir tolyn. run, baby, run... O aš sėdžiu ir stengiuosi suprasti savo dilkčiojančias rankas bei kojas. Ar jis dar liko, po vakarykštės nakties? Ar dar kartą sugrįš ir mane sugriaus? Nebenoriu... nebeiškęsčiau... tą akimirką atrodo, kad plyšta viskas... širdis pradeda smarkaiu daužytis, tarytum bijodama to, kas vyksta po ja... smegenys lydosi ir liejasi į vientisą masę... o venos pulsuoja ir plyšinėja... Baltas kreidos gabalėlis plūduriuoja manyje. Ramiau. Tikiuosi šį kartą ilgesniam laikui... tiesiog per daug eretrocitų... ironija
Aš nežinau kas manęs laukia šiandien. Norėčiau žinoti, bet nebemoku žinoti, kas bus, vos tik pažvelgus į margus paveikslėlius ar vinguriuojančius delno kanijonus, iškilusias kalvas, ar likimo išgulėtas įdubas. Nebemoku užrašyti savo lekiančių minčių, nes nebespėju kartu su jomis... kiek daug aš savyje pamiršau...juk turėjau, kažko atsisakyti, kad galėčiau gyventi...
David Bowie - Telling Lies
_ ,, _
Kad diena bent kiek linksmesnė būtų...





https://web.mit.edu/~awozniak/Pu...Von_T eese12.jpg


Komentarai
kas be ko gali tuo neabejot
ep >> Nieko... išgyvensi...
dubina rašė: Chiro rašė: Aš ne misantropija.
taip mane suklaidint aj aj aj warever
A... prisiminiau... Taip, turiu aš tokius marškinėlius... Pasidariau juos, kai dar Naoha vadinausi...
tu sakei apie marskinelius, as pagalvojau apie Naoha... ir nesupratau biski, daba aisku
beda beda man bet kad jus panasus
ep>> Kaip suprast?
jojojo dabar ta raide ė stoja i savo vieta
Chiro rašė: Aš ne misantropija.
tai, va kad sumaišei. Aš Naoha ir taškas.
uf atsiprasau, sumaisiau, tikrai kad ne
Aš ne misantropija.
o! lol kiekviena nuotrauka... nors siaip tai aisku nenustebinai manes kad ir tas tavo anciukas su kugeliu burnoj ps tik pirma nuotrauka be risio
Tada galima apsiversit ant kito šono ir pasižiūrėti į tai ko lauki...
... o jeigu per visus kanalus tą patį rodo ? Tiek to, gero vakaro.
be_inis rašė: Kažin žiūrint į radiatorių kanalą galima pakeisti ?
Neblogas straipsnis, jei nėra kas veikti https://www.delfi.lt/news/economy...hp?id =13786688.
Kažin žiūrint į radiatorių kanalą galima pakeisti ?
Man dabar daug judėti negalima, todėl apsiriboju milžinišku arbūzu ir muzika... bandžiau užsiiminėti rankdarbiais, bet esu per daug niūrios nuotaikos ir nenoriu jos įsiūti... galiausiai eisiu užsiimti kosmetinėm procedūrom, kurios padaro mane panašią į žmogų, ir eisiu vėl gulėti ir žiūrėti į radiatorių... depresuota nuotaika
Kažin ar tik tiek, yra tiek mažai. Na, bet ... ir t.t. yra kaip yra. Aš klausausi muzikos, žadu būti skautas, skristi į kosmosą. Reikia, sau pačiam pramogą surasti .
Gal... bet vis vien bent kartais norėtųsi bent truputį pažaisti gyvenimą, o ne apsiriboti ėjimu į darbą, kasdieniniu apsipirkinėjimu sušiktuose prekbos centruose, kai perkama tik tai, kas yra būtina, maisto ruošimu, tik todėl, kad valgyti reikia, spoksojimo į televizorių ar kompiuterio ekrana, ieškant kažko naujo ir nusiviliant, kai neiko ten nebesurandi... aš taip norėčiau kažko kitokio... gauti dovanėlę, tik todėl, kad norisi kažką padovanoti... spontaniškų pasivaikščiojimų naktį... kvailai mielų poelgių... norėčiau bent kartai pamiršti visus tuos rūpesčius, kurie lipa man ant galvos... norėčiau pasijuokti... tik tiek....
Daromės suagę ... puf, ėmiau ir parašiau tai. Gal ?
Man nereikia to paties... nenoriu, kad kažkas kartotųsi... bet kai atsisėdi vidurnaktį lovoj ir suvoki, kad kažkas čia nebe taip, kad kažkodėl veriasi tuštuma, tai norisi tik užklykti ir pabandyti bent akimirkai laiką atsukti atgal... bet iš manęs prasta ragana pasidarė... negaliu... et
things will never gonna be the same . . nekenčiu šitos frazės. bet čia tiesa.
Esmė tame, kad aš nebesuprantu kas vyksta. Bauginančios nuojautos pjauna smegenis... gyvenimas tikrai daug geresnis nei buvo, bet kažko jame trūksta... kažko, kas buvo seniau... nebežinau...ayj... tiek to
Prisipažįstu, perskaičiau visą. Esmė, tame kad -geri- dalykai praėjo, ir tokie nebegali būti tokie, kokie/kaip jie buvo anksčiau ?
Galėjo būti ir daugiau... bet dar jėgų po vakar nelabai turiu...
daug raidziu