Dviejų taškų dienoraštis.+Federico Mastrianni

Akys plaukė dangaus žydrumu. Smilgų jūroje nardė dar neregėtos žuvys. Ji kvėpuoja panėrus į smilgų vandenyje ir visiškai neduso. Kiekvienas įkvėpimas leido tikėti, kad ji galės plūduriuoti šiltame smilgū vandenyne, jos nugarą kutens smilgų galiukai ir jos akys galės toliau plaukioti smilgų vandenyne... O aš norėčiau pasivaikščioti smilgų galiukais. Jie kutentų mano padus ir aš krykštaučiau tarytum mažutė mergytė, kurią kutena mama...

Aš vis dar prisimenu kaip ji šukuodavo palukus: susukdavo juos į kuodelį, persmeigdavo šukelėmis, ant kurių ropinėjo voras, kelios neklusnios sruogos nukrisdavo jai ant pečių ir ji vis sukdavo pirštu tarsi fliurtuotų pati su savim. Keista, kad žmonės būna taip save įsimylėję... o metai greitai prabėgo... net nepastebėjau... Tau patiktų pražydusi balta lelija... dovanoju ją tau...

P.S. Aštri žuvienė yra geras dalykas.

_ ,, _

https://www.zonezero.com/comunity/portfolios/retrato/mastrianni/05.jpg

https://www.zonezero.com/comunity/portfolios/retrato/mastrianni/03.jpg

https://www.zonezero.com/comunity/portfolios/retrato/mastrianni/02.jpg

Komentarai

peteliske

o.. keista, bet gražu tik tos foto kažkokios neypatingos.. kažkaip neatkreipia dėmesio visai, o va žuvienės aš nemėgstu... fui..