
Dviejų taškų dienoraštis.+Federico Mastrianni
Aš vis dar prisimenu kaip ji šukuodavo palukus: susukdavo juos į kuodelį, persmeigdavo šukelėmis, ant kurių ropinėjo voras, kelios neklusnios sruogos nukrisdavo jai ant pečių ir ji vis sukdavo pirštu tarsi fliurtuotų pati su savim. Keista, kad žmonės būna taip save įsimylėję... o metai greitai prabėgo... net nepastebėjau... Tau patiktų pražydusi balta lelija... dovanoju ją tau...
P.S. Aštri žuvienė yra geras dalykas.
_ ,, _




Komentarai
o.. keista, bet gražu tik tos foto kažkokios neypatingos.. kažkaip neatkreipia dėmesio visai, o va žuvienės aš nemėgstu... fui..