Minčių kratinys, pavadintas prasmingu dienoraščiu.

Jau ilgai sėdžiu mąstydama, ką čia tokio protingo jums parašyti. Jau senokai nieko protingo nesu parašius. Kakaip niekas nebegimsta gražaus, kažkas užvedančio, kažkas TOKIO, kai sproginėja mintys viena po kitos, kai liejasi viena po kitos naujos frazės, temos, kai gimdomi bei žudomi veikėjai, kai puslapis po puslapio užsipildo mažutėlių raidelių, besijungiančių į žodžius, sakinius, pastraipas, skyrius... o galiausiai pavirsta rankraščiu... nebegaliu taip... mane sukaustė liūdna melancholija, įsikūnijus japoniško namelio svajonėje... gal todėl ir laikau sulaikius kvėpavimą, kad nepraraščiau paskutinės vilties, kad kurią dieną Tu pasakysi, kad niekur nebereikia išeiti... jokio skubėjimo, jokio triukšmo... tik truputis japoniškos harmonijos, tyliai skambanti mylima muzika ir jauki šiluma, pasklidusi kartu su ruošiamo maisto aromatu... ir Tu.... ir gal tada aš galėsiu parašyti tai, kas visada buvo manyje, tik laukė, kol bus duos leidimas išeiti iš už uždarytų minčių durų... o dabar pabanysiu dar labiau įkvėpti, kad bent tos svajonės kvapą pajauščiau...

P.S. Ne viskas baigiasi paspaudus trinti...

P.P.S. Laikas taip greitai bėga: prieš metus buvo... o dabar jau metai kaip nėra... pasiilgau tos bulvių košės, kurią tik Tu vienas mokėjai paruošti...

Komentarai