Aš būsiu..
dega. dega.. dega!
ir būsiu aš ne žmogumi.
atsiprašymų nebegirdi?
šypsenos nebėr veide?
aš būsiu tuo, kuo nebuvai. aidėsiu juoku, amžinai. be žodžių. (bet su akių mirksniais. su emocijom lūpų kampučiuose. su šiluma ledinių pirštų prisilietimuose. su gėriu akmeninėje širdy. su blogiu, kuris driekiasi ten, kur akys pajėgia matyt (ir netgi toliau).) su viskuo ir tuo pačiu su niekuo. aš būsiu.
eisiu per ledą be baimės įlūžti. delnais surinksiu ugnį, žarijas, be baimės nusvilt pirštus. juoksiuosi ir kalbėsiu be baimės likt nesuprasta. be baimės.. be baimės.. be jausmų?
bersiu žodžius, bet kokius, beprasmiškus, trumpus ar ilgus, kupinus džiaugsmo, vilties, meilės, neapykantos, pykčio, liūdesio, ilgesio, nerimo, įniršio, nuovargio, ramybės, tylos ar triukšmo. be gailesčio, kuris kyla pamačius ką graudaus, liūdno, žiauraus ar nesąžiningo. be emocijų, šaltakraujiškai ir nešališkai. (oi, ne!) tik savo pačios mintis, save pačią ir tuo pačiu nė lašo savęs... (ar tai įmanoma?) su milijonais klausimų ir nė vieno atsakymo. su analizėmis, mąstymais, samprotavimais, aiškinimais, bet be išvadų.
iš tamsos į šviesą, iš šviesos į tamsą, nuo liūdesio iki džiaugsmo, nuo džiaugsmo iki liūdesio, nuo nerimo iki streso, nuo pykčio iki ramybės... nuo to, iki ano, ir taip tūkstantį kartų, be pasigailėjimo, be supratimo, be užuojautos....
aš būsiu.
būsiu daugtaškis sakiny, kurio mintis iš tiesų baigta. būsiu vėjas, kuris prieš pat nosį švystels margų lapų saują. būsiu pasaka, kurios niekas negirdėjo. būsiu lietaus lašuose ir jūros bangose, būsiu ugnies liepsnelėj, būsiu pamestoj paukščio plunksnoj, dobilo žiede, būsiu trupiniuose ant kažkieno stalo, būsiu paskutiniu potėpiu liūdesio paveiksle, būsiu žodžiuose, kuriuos kažkas kažkam rėks, būsiu paskutinėj paukščio giesmėj, būsiu atogrąžų saulės spinduliuos, būsiu prasmė savo pačios beprasmiškume, būsiu viltis ten, kur ji išgaruos... būsiu visur. bet iš tiesų niekur.
Ir, viso Ko geriausio, Ačiū. Velniop viską.
aš dar pasieksiu Hipišką Taiką savo vidinėj Gėrio ir Blogio kovoj. dar išrėksiu, kaip man viskas atsibodo. dar rasiu jėgų atsistot ant kojų, kai parklupsiu. viskas įmanoma. jei labai nori. kad ir kas nutiktų.
o dabar...Einam paprašysim ramybės sparnų, įkvėpimo ratų ir šilumos skraistės.
Aš Būsiu. savo pačios žodžiuose, beprasmiškuose, bet kažkuo ypatinguose, aš būsiu, savim, šaltakraujiškai nešališka ir spinduliuojanti ramybę. aš būsiu... atiduodama viską, bet tuo pačiu gebėdama ką nors pasilikti sau, iš naujo pastebėdama.. akimirkos džiaugsmą. nuovargio neparklupdoma, liūdesio nesužlugdoma, nevilties bei pykčio neužvaldoma, aš būsiu.
(o Tu ne..?)

Komentarai