Kalbėki... Žodžių nerandu... Tai Juokis... Juokas jau pabėgo... Ar Verksi? Ašarų nebėr... Bent Šyptelk... Bet akys tyliai užsimerkė... Iki rytojaus dar toli..

Tik buvo, buvo ir yra, o kas dar bus? Klampi ta nežinia... Eime! rytojų spėsim pasitikt... Eime! Tyla mus šaukia, ar jauti? Eime... Į nežinią, į tą pelkyną, kur kažkada paskendo liūdesys. Eime! Pasakė varno akys, kur liūdnai žiūri į mane... Eime! Ir saulė štai apleidus dangų jau nebeglosto tais šiltais delnais... Eime! Kas buvo – buvo, nebėra... Eime, sutriuškinsim tą skausmą, kurs gelia širdį tamsoje... Eime! Aš užsimerkus garsiai šauksiu...

Ledinės snaigės patalus paklos... Bet nieks geriausios dovanos jau nepadovanos... Išeis tamsa, išeis lietus, išeis žaibai, audra ir nerimas, ir liūdesys, ir skausmas, neapykanta bei neviltis... Apleis, paliks tyloj paskęst, nakties klausytis be rimties... Akim klajoti po pasaulį, o mintyse niūniuot dainas. Ir kas diena vis šypsena platesnė it saulė apsiniaukusiam danguj nušvis veide... it prakeiksmu pabirę žodžiai, neišnyks... Akimirksniais klajonės teiks jėgų, o abejonės - vis naujų minčių... ir Būti ar nebūt, nekils jau klausimai... Būtis nepaprasta, bet kaip dažnai ji vėjo nunešta, nesuprasta, nesaugota, sulaužyta, žudyta, sunaikinta, bet štai kaskart iš naujo it deimantėlis žvilga... Prieš akis... Be žodžių, be prasmės, be džiaugsmo kupinos paukščių giesmės, be tų margų žiedų spalvų... Galvojant, ko, labiau už viską, norėt norėčiau, ko, labiau už viską, kitiem linkėčiau, kuo, labiau už viską, aš pasikliaučiau toj tamsoj... Iš nebūties į būtį, iš aukštumų žemyn ir atvirkščiai, iš triukšmo tylos link, ir nuo chaoso ligi ramumos... Einu, einu, einu...

Gal vieną dieną dar ateis toks rytas, it pramanytas, nusakytas ir nujaustas, kuriam sutilps visi džiaugsmai iš ateities į praeitį atbėgantys... ar taip įmanoma? Jau nesvarbu, svarbu, kad dar svajot gyvenimas neuždraudė... Aš tik spėlioju, juk už tai nebaus, aš tik kartoju, juk už tai neskriaus, aš tik kvėpuoju, argi tai blogai..? Kalbėčiau valandą ar dvi, nors iš tiesų trumpai, į sakinius kelis supinčiau porą žodžių, ir nutaisyčiau šypseną veide, kad mano rankos pačios delnais apkabintų veidą... Nerimo ženklai... jau nyksta po truputį sulig žodžiais, niekam ištartais, kalbėt, kalbėt, kalbėt... ar aš galiu? Ir ašarų jau nebereikia, kad nurimti... nereikia liūdesio varpų, nereikia, oi nereik, einu... Juoku ir šypsena sutikt rytojaus... Delnuos laikysiu saulę, bet nenusvilti pažadu... einu!Ir jau sakysiu, ką norėjau... Bet nieko, nieko nenorėjau...

Aš niekur atėjus, į niekur išeisiu, atminimą it randą palikus širdy... o savoj, ar kitų? Sužinot negaliu...

Juk Aš toks pat Žmogus, kaip ir visi kiti... Kažkiek... mažai. nedaug. truputį... ne, ne toks..

Komentarai

isdykusi13

Aš nei vergas,nei karalius... Aš-tik žmogus;]

Ariel_Cancer_Dies

artima ir suprantama