Idiotas!!
Velniop!
o aš Pažįstu Idiotą. kuris nesupranta Mano Žodžių.
nors. gerai pagalvojus. Aplink pilna tokių, kuriuos noris siųst toliau nuo savęs. pasakyt - leave me alone. [bet neee, in Engish jie nesuprastų] nes visas tas lindimas į akis, brukimas ko nors ir nesupratingumas, nesuprantant, kad aš nenusiteikusi su jais bendraut. ir blah blah blah. tenoriu griūt į lovą ir užmigti, nubust tik kai pajusiu palengvėjimą. nes dabar... nerimas, pyktis, nuovargis.. dar kažkas.. o laiko nėr. na ir kas, kad.. ai. Širdis Ledo gabalas? o koks skirtumas.
ir mintys ėmė plaukt kažkur kitur...
aš plaukiu plaukiu, bet niekur nenuplauksiu, aš skrendu, aš bėgu, aš tikiuosi, aš lekiu, lekiu, bet niekada nebūsiu ten , kur gal noriu...
šiandien aš pasiduosiu. nebesipriešinsiu, neplauksiu prieš srovę, o pasroviui.. na, kad ir kur tai mane nuneš, šiandien aš nebesipriešinsiu, o rytoj.
rytoj kita diena, ir nežinia, kokią staigmeną man paruošė laikas. nes mes nematome jo begalybėje paskendusių mums skirtų dovanų.
rytoj. aš vėl kovosiu su savimi, gal vėl su viskuo aplink, vėl sriaunioje upėje prieš srovę,
nebijau susižeist, nebijau griūt, nebijau, kad skaudės, nebijau, kad rytoj Gal dar gyvensiu,
štai mano didžiausia problema (o gal kaip tik - laimė) nebijau to, ko gal turėčiau bijoti,
kad gyvenčiau kaip pakankamai normalus žmogus. o gal ne?
šiaip ar taip, laiko tėkmė ir aš pati kažkas paprasta sudėtingo, įdomaus ir nuobodaus, keisto ir nenormalaus. realybė?
bet ar mes susitaikom su tuo ką turim. praleisdami progą gyventi,
ar visgi kovojam iki galo ir gyvenam.
na, čia jau mūsų teisė rinktis.
kiekvieną ryta pasižadu, kad viskas nepasikartos, kad nesiuntinėsiu Idioto velniop, kad nerėksiu, kad išliksiu rami, kad ir kas nutiktų, kad ir kaip sunku bebūtų. kad šypsosiuos ir jausiuos laiminga. pasižadu daug. o tęsėt nepavyksta. ir kas čia dabar? silpnavalė? Oi, Oi.
Geriau pasiliksiu Nežinomybėj. O Rytoj, Rytoj jau nemiegosiu.

Komentarai
Akibrokštas šioks toks: bet kovodamas tu kovoji už gyvenimą, o štai gyvendamas dėl savęs tu to nedarai. Kai kova vis vyksta, negali gyvent ramiai, o kai nekovoji, tai gyvenimas nebūna "atneštas lyg ant lėkštutės".
tai neveikia. jau išbandyta, ignoruoju, o kvėpuot darosi vis sunkiau, viskas ima suktis, ir panašiai, turiu reikalų su energetiniu vampyru, prieš kurį nepajėgiu jau net juoku kovoti, bet nieko, aš dar rasiu kaip jį įveikt;]
am...Šiandien brendam prieš srovę,paskui-pasiduodam ir leidžiamės pasroviui,o rytoj-išlipam ir vėl brendam...Nes žinom,juk rytoj-išauš nauja diena... ir viskas pasikeis,[arba ne]. Atsibudę naują dieną,norėsime tesėti kitus pažadus, pamiršdami vakarykščius...ir taip vėl keiksime,mylėsime,tylėsime...kaip ir tu siųsime velniop,rėksime...nors galėtume šypsotis ir būti laimingi;] Manau nesilpnavalė,nes vistiek kažkada,manau, vietoj rėkimo-būsi rami,vietoj pasiuntimo-nusišypsosi. Kad nelystų,stenkis ignoruoti,gal tai nors kiek pavyks. Atsiribok,kad sugebėtum ištesėti sau duotus pažadus. Užsidaryk ir nieko neįleisk į savo vidų,kol viskas praeis.