Ieškau spąstų Įkvėpimui.
Dingo /pabėgo/ išėjo Mano įkvėpimas, mintys & idėjos.
žinau, kad niekas nematė, nes matyt negalėjo, juk jie man miegant išėjo, atrodo..
bet gal žinote kaip sugražint įkvėpimą į savo namus aš galiu?
Ieškau spąstų įkvėpimui. būsiu dėkinga, jei padovanosit. Heee.
.
Nėra nieko velniškai paprasto, kad ir kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Paimi popieriaus lapą, paimi pieštuką, atsisėdi ir visą dieną prasėdėjęs nenuleidi nuo to akių, ir taip iš tiesų būna?
Užduotas klausimas, nerastas atsakymas, padėtas į dėžutę, dar žinomą kaip smegenys, uždarytas, užrakintas, raktas išmestas, nes reikia pamiršti.. apgailėtinai kvaila, bet kartu ir kažkiek sumanu, nes išeities kai nėra ją sukurt ir sunku, kaip kada.. žodžių įmantrių nereikia.
Kai nėra ką rašyt, geriau nerašyt, laikas viena, mintys – kita. Pats laikas gaudyt įkvėpimą.
Bet kokio jam reikia masalo? Nevilties? Liūdesio? O gal velniško džiaugsmo? Nepakartojamų akimirkų? O gal užsidaryti laiptinėje, šaltą rudens vakarą, tyliai lyjant lietui ir žiūrėti į dangų, deja, nežvaigždėtą..? nežinau, nežinau, neradau, nepagavau, užsidariau kambary, užuolaidas atitraukiau, šviesos neva įleidau, į dangų žiūrėjau, debesys ten neliūdėjo, neliūdžiu ir aš.. į praeivius žiūriu, jie skuba, jie lekia, bet neatrodo, kad nieko aplinkui nemato. Atsiremiu į šaltą stiklą, susitaikyti? Jokiu būdu. Kaip ir kaip bebūtų, širdy viena – tiesiog nerašyt nebegaliu. O ką daryt, kai minčių neturiu? Vis skundžiuos, dejuoju, bet
neišeina ši to pakeist, nejau iš tiesų negaliu..?
pamiršta, bet neprarasta. Dar bus atrasta.
Kai tik rasiu spąstus įkvėpimui. Arba kai jis pats mane aplankys, tyliai..

Komentarai
O tu žinai ko reikia įkvėpimui... užtenka tik mylėti! ir viskas