neblogai, neblohai...
Ir akimirką šiandien grįžus namo pajutau šiokį tokį palengvėjimą ir jėgų antplūdį. Gal ir gerai, gal visgi to reikia, minimaliai užteks... Kaip nors išsiversiu. Ir mažytė mažytė šilta viltis, kad kitais metais daug kas bus kitaip. Geriau. Jaukiau. Nuoširdžiau. Tuo pačiu ir Aš. Ir užuot dabar džiūgavus it patrakus, aš išties imsiuos susikaupimo bei rimties nuotaikas su savimi. Tikiuos jos padės vėl atsistoti ant kojų, pagaliau viską peržvelgti ir pasiruošti... Viskam! Su dideliu noru ir puikiu nusiteikimu aš pasitiksiu ateitį, gyvendama čia ir dabar. ar tai tik beprasmis ryžtas? Pagrindinius ryšius su praeities skausmu kaip ir sunaikinau... Nors skausmas buvo menkas, bet jokiam vaikui tikrai nelinkėčiau tiek ašarų dėl beveik nieko, kvailų aplinkinių ir skaudinančių žodžių... Su didžiuliu pasimėgavimu plėšiau senus dienoraščius, laužiau jų spynas ir popierių skautės byrėjo tarp pirštų... Ne gaila, nė šlako ne gaila, net pajutau palengvėjimą ir pasijutau žymiai geriau. Bye, bye.. Ir viskas. Taip lengvai. Reikėjo tai padaryt anksčiau, žymiai anksčiau... Ir atrodo, susitvarkius aplinką ir mano pačios viduj pasidarė jaukiau, mintys ėmė ramiau dėliotis ir jau ruošiasi skuosti it viesulas, na bent aš to tikiuosi... O žvakės liepsnelė po viso menko vargelio sušildė netik pirštų galiukus, bet ir šąlančią širdį... Neblogai, neblogai.. Smilkalų dūmai it siūlai raizgėsi ore ir kilo link dangaus, bet kelią jiems pastojo lubos, jokio pasigailėjimo, išsisklaidymas visur aplinkui ir atgaiva pavargusiai mano sielai. Paprastai ir lengvai, it vėjo nešama plunksna, taip pasijutau aš, neblogai, neblogai... Viskas po truputį susidėlioja į lentynėles, dėžutes, kišenėles ar stalčiukus, paskutiniai nevykę brūkštelėjimai paskutiniuose laiškuose šiemet... Keistas Jausmas jaustis laisviau ir nusimetus krūvą rūpesčių nuo savo pečių bei iš galvos, širdies... Ir tuo pačiu geras jausmas, su šlakeliu nerimo, nors ilgesio visam tam dar nesijaučia.
Oi ne, pas mane tikrai dar ne Kalėdinės nuotaikos. Kaskart, kam nors paminėjus Kalėdas, aš sutrinku, įkvėpiu, ir paklausiu: Ei, ar tikrai jau ne už ilgo Kalėdos? Nejaučiu.. Gaila? Ne.. Žinau, kad tai, ko nelaukiu manęs nenuvilia, todėl iš dalies džiaugiuosi, kad viskas taip nepastebimai atsidurs prieš mano jau pailsėjusias akis. Viskas Ok. tai jau tikrai. Ir šiąnakt pagaliau išsijuoksiu, išsirėksiu arba išsiverksiu... kad ir kaip nutiks, bus man į naudą. Vat. kitais metais Nebekalbėsiu apie tai, kas slegia, bet ir nelaikysiu to viduj, išliesiu it paukštuką iš narvo, iškart, kai tai nutiks. Gal taip bus geriau? et, štai, jau planuoju tikslus, požiūrį, mąstymą ateičiai ir visa tai vykdyt ir bandyt daryt bandau jau dabar...Išties, kam laukti rytojaus, kai turi šią akimirką veikti? kam būti it Hamletui, kai per galvojimą nebelieka laiko veikti, ryžto ir...

Komentarai