KūrybaEilėraštis

Sielos monologas.


Matau, matau, nors raidės liejas,
Tie Tavo žodžiai kažkada labai padėjo...
Bet laimė nuo manęs pabėgo...
Ir pasiduoti negaliu, ne dėl savęs, o dėl kitų..
Nors iš tiesų... dėl ko aš gyvenu?
Ko noriu ir ko reikia, tikriausiai neturėsiu,
Tai kam dar pastangų tiek dėti?
Kam griuvus stotis ir užmigus keltis?
Kam juoktis? kam tikėtis visko?
Optimizme naudos nebematau,
Vis vien tikiuosi, kad ryte bus daug geriau...
Ir kam rašyt, jei bus vien liūdesys ir skausmas?
Bet visada ant kojų atsistoju, nesusitaikau,
Ištisai galvoju, noriu, noriu, noriu...
Akimirką veide vėl šypsena..
Bet ašaros turbūt užvaldę protą.
Nes po kelių sekundžių šypsena ta dingsta.
Minčių šiai pabaigai man stinga.

Komentarai

Silentist

Nesikišu, galbūt čia buvo pačios sielai svarbūs momentai, bet lyriniu požiūriu skamba gana silpnai. Tarsi pykdama ant savęs, kad nėra įkvėpimo, kad nėra įdomių minčių, rašai. Labai nepatiko junginiai: "ašaros turbūt užvaldę protą" "Optimizme naudos nebematau" ir kt.

InvisibleSoapBubble

man tikrai patiko, 9