Klejonės....
[Tai gražiai gieda lakštingalėlė
žaliam vyšnių sodely...
ant obelies šakel...]
Visa,ką pamenu,tai saulė ir arbatos su apelsinų žievelėmis skonis..
Ir mokytojo balsas,kuris sako,kad kitą pamoką mokysiuos vibruoti violončelę.Jo žvilgsnis toks gilus, atviras,kad kartais jį sunku atlaikyti.
Nuo jo dvelkia ramybe.Tik kartais jis per stipriai prispaudžia ranką prie violončelės kaklo,tada skauda pirštus,bet tas skausmas malonus.Jis rodo,kad aš stengiuos,nors ir ne visada pavyksta....
Girdžiu vandens čiurlenimą...Mes sėdėjom prie fontano,o vanduo,įmerkus pirštus buvo šaltas it ledas.Bet mes vistiek taškėmės juo veidus,o praeiviai kreivai žiūrėjo..
Aš nešiuosi ją delne...
[Vai stovi rymo jaunas brolelis
Ant pervažos tiltelio
Ant juodbėrio žirgel...]
Tapau sau svetima..Aš nebeužčiuopiu sielos pulso.Tuščia..Nyku...
Bet šiluma vistiek randa skylę,ji šypsosi,glostydama plaukus...Ir vėl išeina kovot su naktim.O aš lieku viena.
Kodėl jis nepasiliko?....
Kodėl tylėjo?..
O kartais saulė išeina....O kartais ateina šešėlis ir išsiveda naktį-kaip tu mane-už rankos,į savo užmiršto miesto griuvėsius.
Jis vėl pila į save lašus,kurie naikina protą,kurie nutrina veidą ir paslepia dulkes už spintos.O brolis,neapsižiūrėjęs susiurbia jas siurbliu.
[broleli mano,jaunasis mano,
laukia tavi motulė
iš vainelės parjoj.....
Marškinius siuva ir gailiai verkia
Sugrįš mano sūnelis..
Iš didelės vainel.......]
Naktis visada šnibžda į ausį.Kai užmiegu,jos šnabždesys virsta vaizdais..Sapnu..Sapnu,kurio beveik niekada nepamenu.
Aš dar neišmokau klausytis.
O ji vis rėkia.Po riksmu slėpdama baimę ir bejėgiškumą.Baimę,kad praranda autoritetą ir,kad nebegali mūsų valdyti..
Žmonės linkę bijoti nežinomybės..
[Uoj, tegul siuva ir gailiai verkia..
Jau aš daugiau negrįšiu
Žirgelio negrąžins..........]
O aš šypsaus,nes niekas nežino.
Ir nesužinos......

Komentarai
Bet šypsena įsimena amžinam...
kaip ir suraukti antakiai 😘