|
Siandien turejau galimybe (o tiksliau butinybe; na is "butina ir privaloma" serijos) pirma karta stebeti/dalyvauti naujo zmogaus atejime i si pasauli. Tikejausi kazko ypatingo, na kazko, kas sujaudintu, uzkabintu, suvirpintu sirdi, nors truputi, bet tiesa ta, kad joks stebuklas neivyko: gimdymas ivyko, vaikelis i si pasauli atejo, truputi priduses, bet nieko, taip ir turi buti...O pries akis vis dar iskyla "sudarkytos" moters vaizdinys....net kraupu pagalvoti, kad visi mes taip ateiname i si pasauli, pirma karta pasislykstejau gamta, nejau negalima kitaip. nes taip visiskai nepriimtina, bent jau man...
|
Komentarai
svarbiausia vaijkutis
mes ant tiek pripratome prie metropolishkumo, gyvendami kaime, jog pamirshom jog visi mes ish mesos ir skysciu...
na per gimdyma kitokio vaizdo ir nepamatysi
Va stebuklas ir buna tada, kai zinai, kad vyksta, bet to nematai
o ko tikejaisi? as net ir nesitikeciau kitokio vaizdo pamatyti... xDDD