
Ak, kibernetinė žmona.
Kartu smagu, kartu nelabai. Atvirai, tai liūdna, sako tėvai, čia be manęs. O man čia keista.
Ir svajoju aš daug, kai nieko neveikiu ir įsiteikiu sau neturinti jokių rūpesčių. Niekad nesakydavau, bet savą kampelį, tokį kur šilta ir kuris tik ir linksniuojamas kai už lango vėtros, įsivaizduodavau žalumoj paskendusį, bet tokioj ryškioj labai. Ir jūrą ar tai vandenyną už tvoros, bet jos/jo nematyti, per medžius. Nes taip įdomiau, nenusibostų gal. Juk ir aš nuoga kasdien rodydamasi ne kažin kaip dominu. Taip ir tas vanduo, oštų netoli, bet nematomas. O mano vyras mylimas terasos suoliuką užėmęs tikintų, kad temsta. Teisingai, o kitoj pusėj pasaulio rytas, dzūkams pirmiesiems saulė užteka. Bet aš šito niekad nesakiau, tebelaukiu kol išsipildys.
Ir dar daug prisiminimų iškračiau galvoje.
Apie kai kuriuos nė nebegalvoji, nors taip gera, daug geriau, darosi.

Komentarai
Gražios fotkės.