Apsiversk savo karste, vargeli.

Kai pasijauti atmata. Nors turi darbą, apie kokį visada svajojai (bent jau kompanijoje of your dreams). Turi šunį, kuris savo jėga sudrasko visas grandines ir yra toks gražus, kad net Petruška savo aprėdais jojo nepatobulintų. Kai eini, iškeli galvą ir jauti, kaip į tave vėpso bei gėrisi mužikų kasta. Bet nesuvoki ką tokio padarei, kad vistiek jauties atmata. Patąsa. Mano mėgstamiausias žodis. Toks gražus, kad net dingsta ta neigiama emocija. Jo reikšmės. Mane slegiančios. Sėdi, drebi. Net nebe iš nervų, iš įtūžio. Sau. Kam pasidaviau, kam įrodinėjau. Man nereikia. Mano variklis - aš pati. Pati save įkvepiu, pati užvedu ant kelio, pati pasiekiu ko noriu. Užtrenkiu duris, galiu rėkt - aš padariau. Pati. Tik viena. Ir nebūsiu niekam mūza, nes galop vistiek ta mūza kažkuriam menininkui nebereikalinga. Kam apsimesti? Kam meluoti? Nesuprantu tokių žmonių, prisipažinsiu dabar - tikrai nesuprantu, atsiprašau. Ir nebenoriu. Nesistengsiu, nes čia lygiai tas pats, kas kas vakarą gerti ir tikėtis, kad rytoj nebegersi. Nes gal kas nors pasiges, susirūpins. Arba ne. Arba ryte kelsies į darbą, myluosi achuenos rezoliucijos monitorių ir paskui vistiek virtualiai gausi į snukį skuduru.
Man nereikia tokio gyvenimo. Gyvenu viena. Su šunimi. Ir EIK TU NACHUI PAGALIAU. Je vous hais Paprašyk, kad išverstų.

Komentarai

cure

Geriau veliau, nei niekad suvokti, kad vienam buti geriausia. Pats sau priesas bei draugas.. 😃

Gabux

Ei. Šauniai. Man patinka tokie "sveiki spyriai sau". Tada atsigauni, bent laikinai. Apie prancūzų irgi svarstau vos pargrįžus. Būt smagu varliškai patauškėti.