Ramdyti nuoilsį skrostuvo akuotas tevalioja. Bet mintyti ne, nes vyturais plaukai vejasi. Ir taip apveidų gražmenom dabina. Vis dėlto, grėsliai dūmuojančios gražmenos tos. Erzacus epilogas buvo, bet atkrytis nežnekina.

Pragaištie tu pradante, žūk dilgynėje, neįgili esi. Krislai tūžio lai smenga išrauson kunigystų.


Iš tiesų. Pasislėpė vertybės many. Tie gražūs žodžiai, še — keli, ir tai nebe taip džiugina. Arba nebegeidžiu, kad džiugintų. Ne to. Ne.
Dar jeigu dirbčiau Sodroj, tai laukčiau pensininkų kiekvieną dieną, porą valandų priešpiet — būtinai bylių — kaži, kaip jųjų jaunatvė perstojo.

https://farm3.static.flickr.com/2256/2232863724_230c685cfa_o.png


Komentarai

ep

o kaip del situ: 😄