
Golden Brown
Prisipaišiau nuo ryto visokių triušiukų ir ropliukų, kaskart prisėdus vis pataisau. Smagu. Įsivaizdavau kas būtų, jei būtų ekranizuotos katino mintys — juoda tyla. Du žodžiai. Juoda, juoda ir tylu. Ak, kvailystės.
Dešimt dienų. Išvis nieko nebeliko, išties. O šiandien kaip tik nagą įskėliau. Ir dar suknelės nesusitaisiau. Ką dabar turbūt ir teks daryti. Nes temsta jau. Tai kas, kad neva tos suknelės nerūpi. Gi žinai mano tuštybę.
Atgimė rūpestis katinui, net išmečiau tą kilpą, katra praeitą savaitgalį buvo ant liustros pririšta. Neprireiks, tikiuosi, daugiau.

Laimė mano ne šitas gyvis vis tik. Greičiau, po velnių, greičiau.

Komentarai
Nemėgstu kunigų...