
Nevesta.
Kad ir kaip bauduoja viskas pastaruoju metu — aš laiminga. Nes nežinia, sėdėčiau gal dabar liūne, arba nelabai, ir įjungta pavara o man nesvarbu diktuotų tiesas, katros niekad prie gero nevedė. Dabar tik supratau, kad gavau daug. Neva buvau laiminga be to, ką dabar turiu. Melas, idant pateisinčiau savo šlykščią egzistenciją ir priklausomybę nuo svaičiojimų apie svaigalus ir eskortą.
Ir tai visai nėra priežastis to, kuo aš noriu dalintis. Tiesiog. Yra velniškai sunku šalia savęs neglausti mylimo vyro pečių ir iš to sunkumo dėlioti mintis taip padrikai, kad tas vyras tesupras.
Graužiu save, nes kartais nuviliu. Gal ne kartais, o dažnai. Bet tebūnie tai mano reikalas, bjaurūs dalykai, katruos pati kuriu.
Beje, didžiuojuos savo indėliu. Menku, gal ne, bet savo nuosavu, štai šia visa esybe atiduotu. Išmoktais eilėraščiais, paslaptim, džiugesiu ir viskuo padovanotu. Tiesa, A. Mikutos „Vienišas žmogus“ dažnai pati sau padeklamuoju. Ir mielai deklamuočiau kasnakt kai kam kitam, nes šis dar ne toks pabodęs, kaip „Genys siuvėjas“.
Katinui lengviau — pro langą pasižvalgo, laisvės išsiilgsta. Aš neturiu kur žvalgytis, langai net ne į tą pusę. Nebent ateitin, bet čia jau seilėjimasis prasidės, kas nepriimtina, deja. Ir staiga įsišaknijęs jautrumas galėtų dingt po truput, nors gal čia natūrali reakcija mėnesiui pažymėti.
Visuomet lieka gal, bet tik ne šįkart.

Komentarai
Valio Laimei! 😆