
Ąžuolams apie kojas šernai sukiojas
—Tai ar norėsi kada ženytis?
—Ne.
—Aš irgi.
Iš tiesų kažkokia keistai kraupi ta ceremonija susirašymo. Kaip ir vedantysis minėjo: „Vos tik kojos linkt ėmė, iškart pradėjau apie autovežius ir fūras galvot.“ Kaip kitaip save atgaut, žinoma.
Puokštė pagauta, deja. Drįsčiau sakyt kolektyviai (kaip būdavo „puiki komanda“).
Dar visko daug. Dolomitiniu karjerų kalnu lipant, kai dvylika centimetrų po padu ir su tais pačiais dvylika stovint dauboj dar, į jo arba savo kelius įsikibus, saulėn atsukus veidą, kai dantimis lūpas kandu, kad neišsiduot. Tik tinklinėm kojinėm iki kelių dar.

Komentarai