|
Kakta prisilietė prie šalto stiklo. Gilus atodusis buvo vienintelis garsas, įsimaišęs į tylią lietaus muziką. Akys, įbestos į tolimiausius lietaus lašus, buvo pavargusios. Kažkas prasiveržė iš sielos gilumos ir pasirodė skaidrių lašelių pavidalu akyse. Ranka pakilo atlikti vienintelio veiksmo, kuriam ji ilgai ruošės - ji atidarė langą. Tai buvo pirma.. Antra ji atsisėdo ant palangės... Toliau sekė veiksmų, kurie šaukės šilumos, virtinė. Gal kiek banalybės tame buvo, tačiau visa - persunkta skausmingų išgyvenimų. Basos pėdos ant skardinės palangės, nubėgęs makiažas, kuris darkė išbalusį veidą, plazdanti skara, į kurią ji paskubomis buvo įsukusi savo kūną kaip į suknią, ir... Pora žingsnių, kurie išlaisvino... Pakėlė ir nubloškė... Depresyvios bedugnės link... link ko?
|
Komentarai
grazu...
labai grazu,ir tik kas pabando pasakyti kaitaip
hmm...cia tikra istorija?ar fantazija...?siaip pabaiga turetu buti nekokia ar ne? bet labai graziai jausmingai( ir tikrai ne banaliai )parasyta
Tikriausiai link zemes...
hm... visai idomus dienorastis. vercia susimastyt... ir nematau cia nieko banalaus. banalu yra, kai sakoma, kad viskas grazu ir viskas gerai. nera to gero, kas neiseitu i bloga. siandien nei karto nenusisypsojau. lupu kampuciai per daug sunkus, kad juos pakelciau. nu, vnz labai patiko man sitas dienorastis.
link ko? tai tik tu gali atsakyt..