Paranoiškos mintys fantasmagoriškam pasaulėly
Nebemoku išsireikšti paprastais žodžiais. Taip, aš galėčiau pabandyti, tačiau tai neteikia jokio malonumo man.
Galėčiau be jokių išvedžiojimų parašyti, jog man sunku. Kad nesutariu su tėvais, nors iš įvairiausių pusių bandžiau su jais susikalbėt, bet mano nuožmioji motina (mama ją nustojau seniai vadinti) visuomet savais perdėm materialiais ir tiesmukiškai šleikščiais žodžiais įskaudina kaskart nė neišklausiusi manęs. Aš bandžiau kalbėtis, bet tai baigdavosi mano išsunkimu, manomis ašaromis, manais piktais, dygiais ir maksimalizmu (šiokiu tokiu) dvelkiančiais užgaliojimais, kurie buvo skirti gimdytojai, bet iššvokšti būnant tylioj vienatvėj.
Aš vėl verkiau... Taip... Klausiausi kažkokios melancholiškos dainos ir pilni ašarų žodžiai liejos iš manų lūpų.
Matyt nebemoku kitaip gyvent. Juk gyvenu pilną melancholijos gyvenimą. Jis atrodo apgailėtinas, galbūt kvailas ir idiotiškos Kažkieno akimis. Ak, aš vėl bandau šypsotis, nors žinau, kad tuoj apsiniauksiu netikėtai (kitiems) kaip tas nenuspėjamas vasaros dangus.
Muzika daug duoda. Štai kažkas linksmesnio suskambo, tačiau aš negaliu šioj terpėj būt, kai žinau, kad... Grįžtu prie melancholiškų, skausmingų gaidų.
Galbūt ir tu nesuprasi šito veržimosi ten, kur niūru, saldžiai (bent jau man) liūdna ir kur liejas ilgesio ašarų upokšniai.
Ne, ne... Tu turėtum suprast. Juk mes abu - iš liūdesio šalies. Kažkas tą šalį pavadino "Gotika" ir įspraudė į subkultūrinius rėmus. Aš sakau, jog tai - atgimęs romantizmas tik su sustiprintom liūdesio, mirties ir skausmo "temomis".
Juk toj tamsioj agonijos šaly mes ir susipažinom. Na, nesakyk, kad nepameni, kaip genamas vienatvės, pasibeldei į maną sielą. Gražiais švelniais žodžiais ir svaijinga siela užbūrei mano visą esybę...
Šiandien palengva niūniuodama bandysiu plevent (nors vargu ar išeis... Matyt, teks eiti) į Bernardinų kapinaites. Įsikursiu šalia kokio nors kapelio ir ,atsidavusi savai mūzai, leisiuos į paranoiškas mintis , kurios visuomet tūno mano fantasmagoriškam pasaulėly...
Aš kursiu... Ausiu iš savo skausmo gražiausią, ploniausią audeklą svajų.
Ir vėl... Lauksiu kol ateisi, apkabinsi, švelniai pabučiuosi ir mes pakilsim virš visko... Paliksim tą skausmą, kurį jau pernelyg daug kartų minėjom būdami vieni ir svajodami apie kits kitą. Bet tu toli toli toli t o l i ....
Juk žinai, kaip tatai jau šleikštu. Juk žinai, kad šiuos liūdesio žodžius nuvalkiojom, kai pernelyg dažnai kartodavom. Tačiau aš, kai kaskart panyru į tą agonijos liūną, pajuntu šių žodžių tikrąją esmę. Vėl atrandu juos tyrus, nesuterštus kasdienybės ir daugkartinio vartojimo.
Mylėk mylėk mylėk....

Komentarai
Zinaj perskajchiu atradau kazka panashaus...
dėkui... čia turėtų būt drovi šypsenytė -->
Bendrai pagalvojus, tai tokie žmonės, kaip tu, darkshadow, yra kažkuo žavūs ir mįslingi. Priverčiantys susimąstyti ir pažvelgti į visą kitomis akimis.
*tiesiog *svarbiausia
tiesiog atsakiau.. žmonės sakė , kad keista... o naivumo pastūmėta ir aš taip pasakiau... na, tėvai - atskira tema. tiesog... geriau ten neeiti neeiti ir nekalbėt... juk čia svarbiasia laiškas jam...
na taip rebell visokiu buna. ir visokiu reikia
Visi mes esame skirtingi ir visi daugiau ar mažiau esame keisti. Bet tai va pati sakai jog esi keista ir dėl to nesutari. Tai kaip ir iš tavęs pačios kyla nesutarimų priežastis. O beje, kas tau sakė jog tu keista? Gal esi tokia kaip ir dauguma, tik gal save taip įsivaizduoji ir įspraudi save į kažkokius rėmus: "va, esu keista", o paskui dėl velnias žino ko lieji ašaras. Na ok, aš pati esu sumauta pesimistė kupina negatyvumo ir nekenčianti praktiškai visko, bet jūs mane stebinat... Whatever, galėjai to ir neskaityti. Aš neprievartavau.
na, juk sakiau, kad esu keistas vaikas, dėl to tėveliam sunku. o kad aš kur vaikštau, tai čia jau kiekvieno reikalas. apskritai esu keista, tad nė nenustembu, jei kas ko nesupranta. Jums sakau - juk visokių būna. ar ne?
Rašai gan labai kūrybiškai ir poetiškai, o aš atsakysiu labai paprastai ir žemiškai.. Su tėvais daug kas nesutaria. Sunku ir vaikams ir tėvams, visi vienodai kenčia, nes vieni kitų nesupranta ir nesuvokia norų ar pan. Visai kitas pasaulio supratimas. Nesisielok dėl to, viskas praeina, kaip ir lietūs. Ir dar. Negi jums taip malonu vaikščioti po kapines ir trikdyti mirusias sielas ir jų poilsį? Savanaudžiai.
Labai graziai parasyta...Sugraudino...