Poe būtybė
Ji, tik atsitiktinumų ir aplinkos, na, tiksliau, kapinių gamtos šaukiama, pagaliau buvo ten. Ji įžengė iš lėto, prieš tai ištarus paslaptingai melancholišką "Mortis...", ir mėgaudamasi kiekviena žalyme, antkapiu, gėlėle, medžiais, lėtai lėtai žengė stambiais akmenimis grįstu taku, kuris šakojosi į tuos nuostabiai dualius takus, kurie vedė skirtingais keliais vis gilyn ir kapinyn...
Kiekvieną žingsnį lydėjo mirties baimė. Ne, ji pati jos nebijojo, anaiptol - mylėjo... Tačiau kiekvienas stiebeliūkštis, žolynėlis ir visa gausybė gyvybės - visa tai, kas patekdavo po jos pėda arba buvo užliuliuojami mirties, arba vargiai kapstydavosi iš mirties glėbio ir keldavosi gyvent!..
Kapinėse nebuvo laiko. Ne! Tai ne jis glūdindavo antkapius, leido nagus į medžius, tai MORTE. Ši paslaptis buvo tik jos širdelėje, ir ,nors mažoje, joje tilpo begalinė meilė ir ilgesys mirčiai - būtent jai. Juk tik dėl mirties ir gyvybės kontrasto ji ir pavargus, ir bet kokiu metų laiku traukė į tą agonijos kraštą. Tie, kas jos nesuprato, taip ir pranyko iš jos akių - dažnai nesąmoningai pranyko, o kartais tyčia... Bet taip jau ji kartais pasinaudodavo savo mažyčiams žaidimams Magiją...
Magiją Mirties...

Komentarai
Edgar Allan Poe. Puikiai parašyta.
kiekvienas zinksnis mirtis....;/
Svarbiausia, kad butu nuosirdu.
svajoklelyte zodis grazu gal ir banalus,bet nuosirdus...
grazu..
Kaip cia dabar pakomentavus...gal tiktu issireiksti -meniska..
Grazu, liudna ir labai jaudina, skaitydama, kazka tokio suvoki. Is tikruju banalu pasakyti grazu, bet kitaip issireiksti sunku, tiesiog reikia pajausti.