Vaikystė ir melancholija(melancholija šiuolaikinio
Ar matėte tą mažą mergytę, kuri išėjo iš mano vidaus? Atsidarė širdies dureles ir išbėgo. Pasakė tik tai:
- Jau laikas... Laikas man palikti tavia. Tiu susilasi kitą dliaugę. Atia...
Ji pabučiavo man į žandą ir toldama išblėso...
Kelias dienas blaškiausi. Jaučiausi tokia vieniša ir bejėge. Nieko nesinorėjo. Nieko... Tuštybės mugė mano širdy vyko. Vėjas kedeno mintis, kuomet sėdėjau prie slogiųjų prisiminimų pelkės.
Tuomet pasirodė Ji... Ji tyliai nusileido iš slėpingo rūko darganotą rytą. Įpleveno pro plyšį, kuris buvo įskilusiam sielos lange. Ji nieko nesakė, tik tyliai apglėbė mane, nubraukė ašaras ir aš užmigau...
Panirau į naujojo romantizmo sapną...

Komentarai
joa tos mazos mergytes megsta papokstauti
nice..ash savo mergytes nepaleisiu niekad!
Juk svarbiausia, kad ta mergyte sugrizo ania? Ir vel gali buti rami.
ogho. aš irgi gal taip norėčiau, kad nuo manęs pabėgtų ir vėl grįštu. tada galėčiau ramiai užmigti kaip tu.
Grazai parasyta... O ta maza mergyte. Ji visada liks su tavimi ir niekur nepabegs. tiesiog ji tik bus, ir retkarciais iskres koki "sposa"...