[...tai meilė, ar didelis susižavėjimas...]

________________________________________ _________________________
Aš esu mergaitė (mergina) su kuria bendraujantys ir nežinantys amžiaus žmonės sako, kad atrodau vyresnė. Taip yra gal todėl, kad aš tarp tokių žmonių augu. Kai visa tai prasidėjo, jie buvo 10 ir 12 klasėj. Ir apskritai mane supa vyresni žmonės.
Bet eikime prie reikalo.
Prasidėjo pirmieji mokslo metai tikroje vidurinėje. Taip pat pirmieji naujoje mokykloje. Aš niekada nebuvau dėmesio centre, tiesą pasakius ir dabar nesu. Tiesiog kuriu šokius ir kitaip stengiuosi įtikti klasei ir mokytojams. Taigi kaip jau sakiau prasidėjo pirmieji mokslo metai tikroje vidurinėje. Kai išaušo viena graži rugsėjo diena, lyg niekur nieko susiruošiau į mokyklą. Tąkart iki jos mane pametėjo tėtis... Įžengusi mokyklėlėn iškart pamačiau Sandrą. Abi pasilabinusios nurūkome į lietuvių kalbos kabinetą, po to į kitus ir taip lyg niekur nieko iki ilgosios pertraukos.
Prasidėjo ilgai laukta ilgoji pertrauka. Slampinėjom su Sandra mokyklos koridoriais. Taip beslampinėjant pirmame aukšte aš pamačiau jį. Jis buvo vaikinukas juodais pakankamai ilgais plaukais ir akiniais. „Ech, koks gražus“ – pamaniau. Bet man tai buvo kažkas nepasiekiamo… Juk jis buvo dešimtokas, o aš viso labo penktokė… Tuo kart viskas taip ir pasibaigė. Apie tai žinojo ir dar trys, kaip vėliau paaiškėjo „moksliukės“. Taigi žinojusios jau buvom keturios – Sandra, Monika, Asta ir žinoma aš - Imodežen. Jos visaip mane erzino pvz.: „O, žiūrėk kas eina“ ir pan.
Aš nežinojau kas tai, paprastas susižavėjimas ar tikra pirmoji meilė…
O spėkit kas nutiko tada…
2004-02-11 paš mus mokykloj įvyko Valentino dienos vakarėlis. Tam vakarėly buvo toks Valentino dienos paštas. Taigi nusprendžiau ir jam nusiųsti tą gėlytę. Aišku taip ir padariau. Tačiau tą vakarą viskas tuo ir baigėsi. Bet tik tą vakarą.
Kitą dieną po pamokų eidama namo su Monika, sugalvojau, kad reikia jam parašyti laišką. Moncė, aišku, iš to sumanymo tik šaipėsi. Bet kai kitą dieną atsinešiau tą laišką visos trys tiesiog apstulbo (gi aš nebūčiau aš, jei to laiško nebūčiau parašius). Taigi liko tik viena problema – kaip tą laiškelį jam perduoti?
Per ilgąją pertrauką sumąsčiau įmesti į jo klasės rūbinę. Bet valgykloj sutikau Juliją ir Aušrą. Jos pasakė, kad užrašiau ne tą klasę, bet Aušra pasiūlė perduoti tą laišką jam, mat ji jį pažinojo. Aš pagalvojau – kodėl gi ne?
Mačiau kaip jos perdavė Tomui laišką, mačiau kaip jis tą laišką perskaitė, davė draugui, galop mačiau kaip jis laišką įsidėjo į kuprinę.
Nuo to laiko praėjus keturiom dienom tikrinau savo elektroninį paštą . Ir pamačiau adresą susijusį su jo vardu. Netikėjau savo akimis. Jis parašė, kad dėl jo nevarvinčiau seilės, bet draugais galėtume pabūti. Dar jis rašė, kad butų gerai jei prieičiau prie jo ir mes pašnekėtume. Aš labai to norėjau bet nedrįsau. Tada ir prasidėjo didžioji medžioklė. Ir per tą medžioklę supratau, kad tai tikriausia pirmoji meilė, o ne paprasta susižavėjimas.
Vieną pirmadienį su jo mergina pašnekėjęs Mantas (mat jis ją pažinojo). Priėjo prie manęs ir paklausė:
- Ką Šeli prisidirbai?
- Nesigilink! – atrėžiau.
Visą dieną drebėjau, kad tik ji nesugalvotų su manim pašnekėt.
2004-02-22 per ilgąją pertrauką nusprendžiau, kad reikia eiti ir pašnekėti su juo. Išėjau su Sandra iš klasės ir pamačiau jį, jis buvo vienas.
- Labas - sušukau taip, kad jis išgirstų.
- Labas - atsakė Tomas.
- Aš ta Imodžen – tariau nedrąsiai..
- Malonu – atsakė jis. Ir su šiuo žodžiu pajutau, kad Sandros jau nebėra šalia manęs. Mes pašnekėjom gal kokias keturias minutes, bet tokių minučių nekada nebuvau patyrusi ir tikriausiai niekada nebepatirsiu. Juk tos akimirkos buvo nuostabiausios mano gyvenime.
Tą penktadienį parašiau jam SMS: „Sveijkas Tomai, gal gali šiandien po 21valandos ateit į mIRC ir nepamiršk Šeli (susipažint noriu)“. Jis parašė, kad ateis.
Laikrodis išmušė 21:00. Numečiau brolį nuo „kompo“. Taigi, aš jau čia. O kur jie? Nėra. Ne problema, palauksim. Taigi viename kanale parašyta: „Joins S“. Pradėjom šnekėt. Ji parašė, kad Tomas neateis ir mum teks šnekėt dviese. Kalbėjom gal valandą, bet tikrai labai šiltai. Labinomės kasdien, Viskas buvo gerai iki tos dienos…
Mokslo metų gale nutariau, kad reikia susitikt. Pakalbėsim, ką ketinam veikt vasarą ir t.t. Pasikviečiau Seli (visada viską derinu su ja) į mIRC. Ji kalbėjo labai šaltai. Kai pasiūliau susitikt ji atsakė, kad negali, nes dirba. O toliau mūsų pokalbis ėjosi taip:
[17:15] seip taij norėjau suorganizuot susitikma
[17:15] bet ka gi gal kada po vašaros....
[17:16] arba niekada...
[17:16] Kodėl taip manai?
[17:16] No such nick/channel
Tuo momentu norėjau spiegt, staugt draškytis kilo tik vienaš klausimaš kodėl??? Kodėl būtent šitaip??????
Jūs tikriausiai pradėjot kaltint Šeli. Bet žinokit kalta pati AŠ. Ir niekas kitas.Tai AŠ lindau jiem į akis, tai AŠ nepalikau jų ramybėj.
Bet laikas bėga ir gydo žaizdas…
Vieną vasaros dienelę majakinau visiem iš eilės. Pamajakinau ir jiems… Kitą dieną Šeli man parašė SMS. Lyg niekur nieko paklausė, kodėl majakinau, gal kuo galėtų padėt…
Šios istorijos pamokymo galit neieškot, visitiek nerasit. Tik žinokit: ŽMOGELIS BE MEILĖS – NUMIRĖLIS, IŠMESTAS Į ŽEMĘ ATOSTOGŲ.

Komentarai
labai jau daug prirasyta
Komentaru neturiu
neveltuij ir pavadinta meile ar didelis susizavejimas...
labai grazus tekstas... ir siaip tu tikrai buvai neisimylejus ir dar kaip tu buvai susigalvojus su desimtoku... nezinau kiek tau dabar metu, bet tada tikrai buvai labai kvaila
o as labai greit isimyliu, bei pamirstu... tada suprantu, kad tai buna tik mano uzgaidos... paprasciausiai priverciu del manes pamest galva, o po to palieku... zinau kad darau blogai ir skaudinu zmones, bet jie mane tai pat skaudina, taigi as atsakau tuo pciu... bet wis dar ieskau to vienintelio, kuri myleciau labiau uz gywenima...
ieskant tikrosios meiles niekada nesurasime...ji pati ateina netiketai ir pasibeldzia i tavo sirdele sakydama:as atejau... tad karta ja sutikus reikia nepaleist..
taijgi taijgi...... kas geriausia (arba blogiausia) kad as jau is sitos istorijos pradedu zvengt nors istikruju kvaila as buvau (o gal dar tesu velnias zino)
Įdomus tavo tekstas...deje ir man panašiai buvo, bet vėliau supratau, kad tai buvo susižavėjimas...Ir kodėl manai, kad tai ką jautei Tomui buvo meilė? Tu dar maža, (nežinau kiek tau dabar metų) , na jauna..Neskubėk įsimylėti, ir as tavo jausmų tam Tomui tikri nepavadinčiau meile, na nebent vaikiška meile, ir kodėl mes visi taip ieškome tos meilės, norime kuo greičiau ją surasti (na gal ne visi...), o kodėl nenorime pabūti laisvi? Čia žinoma tik mano nuomonė, aš juk nežinau kas yra meilė, nes dar nebuvau įsimylejusi, ir kol kas nenoriu to pajausti, nes manau jausiuosi suvaržyta ir isipareigojusi kažkam kitam...
va kas buna kai per anxti pradedi dometis priesinga lytimi...jis desimtokas tu penktoke nejau tikejaisi stebuklu veikiausiai jie is taves tik paSIjuoke...niekada nesistenkt lysti ten, kur zinai jog nudegsi tau paciai nuo to bus tik geriau.gal myleti nepasiekiama ir poetiska ir graudziai skaudu kai i tai isijauti, bet neduoda nieko naidingo tavo sielai, nebent pripumpuoja pesimizmo.praeis du trys metai ir si meile tau atrodys juokinga, tuomet pajusi tikraja busi laiminga...laimes galiojimo laikas neterminuotas...laikas eis ir net tikroji meile iseis...todel neskubek jos sugauti. help
tada wiskas aisku tau tomas patinka tai jega ir aplamai tavo tekstas ziauriai idomus galeciau skaityt ir skaityt!
mantas seli pazystamas seli tomo mergina tomas mano mano "simpatukas" aisku?
nieko bewik nesupratau ir isvis is kur tas mantas ir seli kazkas cia man neaisku ... aba su proteliuk kazkas netaip tai wawataipwa!??!
hmz....
ryzausi paskaityti, tu nekalta , manau kad kalta ta seli nes ji bega nuo teisybes (kito zodzio neradau)
labai tingiu skaityt toki ilga
ŽMOGELIS BE MEILĖS – NUMIRĖLIS, IŠMESTAS Į ŽEMĘ ATOSTOGŲ. Tiesa