Atėjo savaitės pabaiga ir drąsiai galiu pasakyti, kad lai užsikruša ten visi su savo egzaminais, su savo kalbomis, su savo stojimais ir universitetais.  Kuo labiau visi spaudžia, kuo daugiau apie tai kalba, ir kuo labiau užknisa, tuo labiau man px.  Atrodo, viskas labai svabu, išskyrus, tuos dalykus, kuriuos visi teigia esant svabiais. Nu ir ką? Nu ir nieko.

Vyksta atsisveikinimais su plaukais. Pagaliau. Seniai norjau tai padaryt. Ir dzin kaip tragiškai po to atrodysiu,

Va.

Komentarai

einaras13

Na, nemanau, kad tikrai yra tikslas dėl tų egzaminų nervintis. Na va, aš 10-okas, dabar manęs visai netrikdo tie egzaminai, nes jie nieko nelemia, gal 12-oje klasėje bus kitaip, nes jie jau kažką lems. Ir vis dėlto, kalbėjimas visada natūraliai tampo nervus, nes atsiskaitinėji tai žodžiu, nepaisant, kad pasiruoši iš anksto, tačiau vis tiek, tas sociofobinis sindromas, dėl kurio galima užstrigti, ir šiaip, nu pripažinkim, raštu atsiskaityt yra žymiai malonesnis dalykas. Studijos tikrai daug svarbesnis dalykas, todėl, kaip jau kalbėjau, apie tai reikia itin gerai pagalvoti.

MsEnteryourname

Nėr ko čia panikuot.Viešajį kalbėjimą iš anksto pasiruoši juk, o jau atsiskaitymo metu svarbu nesijaudint ir viskas sklandžiai praeis. Kiti egzaminai gi nėr jau tokie sunkūs, prieš kokį dešimtmetį jie tikrai sunkesni buvo. Ir apskritai aš tų psichozių nesuprantu. Asmeniškai man žymiai sudėtingesnis etapas buvo, kai reikėjo rinktis, ką noriu studijuot. Visi tie svarstymai nemažai nervų kainavo (nors ir vienus metus niekur nesimokiau). O tie egzai man tik paprasčiausi kontroliniai darbai buvo, tik žymiai ilgesni ir su didesne priežiūra

DeathLetter

Mušiau. Ir dabar mušu. Bet dėl egzaminų nesijaudinu. Tik gerokai erzina tas keliamas sąmišis. Klasiokų ir mokytojų, kurie, manau, labiau bijo ne dėl mūsų, o dėl savo kailių. Niekada nemėgau masinių reiškinių, kai aplink visi kalba apie tą patį. Tada užsikrėti pats tuo ir imi klausinėt kitų. Užnisa. Kalbėjimo pažymys rašosi į atestatą atskirai, bet jokios didesnės reikšmės jis neturi. Čia panašiai, kaip su šimtadieniu buvo: visos mergos panikavo, ką reiks rengtis jau gruodžio pradžioj, nors pats šimtadienis buvo tik vasario gale. Dėl šitos priežasties rimtai galvojau į jį net neit.

Dzeus

Na, dar pora mėnesių likę, taip kad visiškai nesuprantu tokio sąmyšio. Pats per tai perėjau, labiausiai galbūt jaudinausi dėl viešosios kalbos, bet ten blogiausia ką gali padaryt - užsikirst, bet kokiu jei kalbi - įvertinimas bus geras, o juk ir į egzamino balą neįeina (bent praeitais metais). Žodžiu, dar turi laiko pasiruošt egzaminams, o jeigu šituos 12 metų nemušei dinderio tai nėra ko jaudintis, egzaminai darbar lengvi kaip niekad.

DeathLetter

Jeigu neįstosiu toj krypty, kurioj noriu - taip ir darysiu. Metus nestosiu iš viso. :)

DeathLetter

Tikrai tai nėra toks svarbus žingsnis tie stojimai, kaip dauguma aiškina. Iš univesiteto galima ir išstoti, ir keisti studijų krypti ir bandyti stoti kitąkart, ir iš karto nestoti. Dešimtoj klasėj ir aš tiksliai žinojau ko noriu, ir kuo būsiu. :)

DeathLetter

Iki rytojaus pietų dar pasidžiaugsiu. :)

Stripped

Aukštasis išsilavinimas pats savaime nėra vertybė. Svarbiausiai tai kaip juo pasianudosi savo paties tikslams įgyvendinti. O mūsų materialūs poreikiai nėra tokie dideli, kaip mums dažnai atrodo, dėl tos visos vartojimo popkultūros. Užsiauginti maisto ir užsiraugti alaus galime patys, (išsitrėmę save į kokią pamiškę ir tenais susirentę lūšnelę), o tai ir yra didžiausi žmogaus materialūs poreikiai. Dėl jų tikrai neverta kankinti save panika ir depresija...

Oblina

o dėl plaukų, tai galiu pasakyti tai, kad gyvenam tik kartą, tai eksperimentuoti su jais tikrai verta, juolab kad jie atauga ankščiau ar vėliau:)

Enough

plaukai čia, ne koja juk. ataugs. nepanikuokit. you go, girl :)

Misantropia

Mjo... aš čia jau daug metų ir daug dalykų pasikeitė. Išskyrus egzaminų karštinę. Šita tai pastovi. Bėga metai, keičiasi veidai, bet tema - nemari.

edzkaa1

Negaila plaukų? tokie ilgi buvo...

Oblina

Jei nežinai kur norėtum stoti, tai tikrai nestok bet kur, vien tam kad studijuotum:) nes va aš taip dariau, stojau bet kur, tai nekažką:DDDD

RockPrincess

Pas mane irgi panikavo. Nepraėjo nė du metai, o jau beveik trečdalis metė studijas, arba leliukus supuoja. Moralas - nereikia tos panikos, vis tiek viskas pasisuks į neplanuotą pusę :)

einaras13

Panikuoti galima (iki tam tikros ribos). Natūralu, kad visiems nervas ima prieš tokias gyvenimiškai svarbias, vitališkas, jei taip būtų galima pasakyti, įskaitas. Nors pala, nieko ten tokio gyvenimiškai svarbaus. Tik skaičiukas rašysis į atestatą, o ten, kur stosi, pažiūrės tik į keletą skaičiukų ir viskas. Stojimas į universitetą - tikrai atsakingas žingsnis, todėl vėl natūralu, kad visi kalba ir panikuoja. O vis dėlto, jei dar nesi tikras, kur stosi, tai tuomet tikrai nieko gero. Na, aš 10-okas, bet aš jau žinau, kur aš noriu stoti, ir teturiu tik tris variantus, į kurią kryptį stot, bet laikui bėgant ir tą vienintelę atsirinksiu. Todėl man dėl šito daikto nėra problemų.

Crazyz

oj tokios kalbos vyko ir pas manęs klasėj, visi isterikavo, panikavo, žinok ne labai kas pasikeitė ir dabar universitete, tokia pati situacija pas manęs kurse :D