Vakaras, apniukęs oras, saldi  arbata ir muzika - tobulas jausmas. Jaučiuosi tokia laiminga, kad nelabai to sutalpinsi į žodžius bet jeigu dabar kas nors mane užkalbintų - pravirkčiau. Kažkaip netikra viskas. Jau kuris laikas išorė visai nesugyvena su vidumi, bet negaliu nieko su savim padaryti. O ir susikaupti net knygų skaitymui nebesugebu - gal pavargau? Et, kažkaip keista viskas.

Savaitgalį, kad ir kaip gera man buvo supratau, kad tie žmonės ne man. Jie visi labai faini ir draugiški, gal net protingi. Bet su jais būdama jaučiuosi, tartum pati būčiau iš kito pasaulio. Žinoma, aš daug juokavau, šypsojausi ir juokiausi, bet tuo pačiu jaučiausi sukaustyta. Būdama su jais negalėčiau iškrėsti kokios nors kvailystės arba padaryti kokios nors nesąmonės, nes tiesiog jų akyse tai atrodytų nepriimtina, kaip man nepriimtinas atrodo jų požiūris į viską. Ir tai knisa. Tarp žonių prie kurių prisirišau ir pasiilgstu jaučiuosi kaip ateivė.Brrrrr.. Štai kodėl taip myliu ir vertinu tuos, prie kurių jaučiuosi atsipalaidavusi ir nesusivaržiusi. Du iš tokių žmonių yra užsiregistravę čia.

Kvepia lietumi.



Komentarai