Din di lin!
Ryt paskutinis skambutis. Paskutinis skambutis šitoj moykloj. Dar prieš mėnesį, o gal ir mažiau atkakliai tvirtinau, kad bus gaila palikti šitą mokyklą ir blah blah blah, bet nifiga! Pagaliau dingsiu iš čia, paliksiu šitus snukius, kad ir visai čia pat iškeliauju, bet dingstu! Vakar visą vakarą apie tai galvojau. Visgi mokykla man suteikė daugiau skausmo ir ašarų, negu kažkokio tai kitokio ale dvasinio turto. Ir vien tik todėl, kad visad buvau "kitokia". kuklesnė, baikštesnė, bet visad su savo nuomone, kurios nebijau reikšti. O gal ji tik dabar atsirado..? . Turbūt taip ir nepadėkosiu pradinių klasių mokytojai už suknsitą vaikystę, už ašaras ir šiaip už tai kokia gerulė jin buvo. Taip ir nepareikšiu, kad tokias kaip ji reikia sudegint.
Brolis parnešė pakalnučių. Jūs nė nenutuokiat kaip nuostabiai nuo jų kvepia visas kambarys. Rimc, kažkas nuostabaus tos pakalnutės.Kodėl kvapai sužadina tiek daug atiminimų. Niekas kits taip visko neprimina kaip kvapai.
Džiaugiuosi, kad gan neblogai išlaikiau lietuvių egzaminą. Bet norėjosi ir geriau. Bet ai. Yra taip kaip yra.
Noriu keliaut kur nors prasiblaškyt. Bet aplink nieko nevyksta. Ir šokių ir tų nebus, nes žmogų šarvoja. Ačiū jam. Tam šavojamam. Jis parodė kaip noriu iš čia dingti dar kartą. "Diev, ar negali jok kitur pašarvot, juk mums šokių negalės daryt"! Kažkaip apgailėina.
Tik gyvenk ir žvenk. Nors ne. Verkti reikia. Ilgai ir graudžiai.

Komentarai