Gimti sapne?
Kartą sapnavau žydinčias obelis. Žiedai iš lėto, lyg elegantiškos snaigės krito ant šviežiai žalios žolės. Sapne mačiau save. Sėdėjau parėmusi galvą į obels kamieną ir stebėjau drugelius. Buvo šilta. Tik įkvėpiau oro ir sudiegė širdį. Malonus skausmas. Iki skausmo gera. Tada apsižvalgiau. Nusišypsojau. Ėmiau rėkti:
-Myliu! Myliu tave, pasauli!
Kartą pabudau iš sapno. Nubudau šiltame patale. Apsižvalgiau aplink. Nelikę nei drugelių, nei žydinčių obelų.. Aplink tik netvarka. Pakėliau žvilgsnį viršun. Ant lempos nutūpusi juoda, mažutė., dideles akis turinti musė. Pamėginau atisėsti. Sudiegė širdį. Nemalonus skausmas. Norėjosi, kad jis kuo greičiau pradingtų. Laukiau laukiau laukiau.. Tada užsimerkiau. Ir tyliai tyliai, taip tyliai, kad visi girdėtų sušnibždėjau:
- Nekenčiu. Nekenčiu tavęs, rutina.
Tada užsimerkiau ir vėl užmigau.

Komentarai