Keista. Vat imi ir visai visai netikėtai prisiriši prie žmogaus. Netikėtai, nes žmogus netikėtas. Netikėtai, nes žadėjau sau. Artimu laiku taip nebedaryti. Bet štai. Ima ir pasišaipo Dievulis.

Trūksta ramybės ir susikaupimo. Dar valerijonų ir tikėjimo savimi.  Nebesišypsau nei lietui, nei saulei. Į nugarą pučiantis stiprus vėjas taip pat nebekelia džiaugsmo.

"Kokia žolės spalva naktį, kai į ją niekas nežiūri? " Štai kur klausimas!

Tik rožinius akinius. Tik vėl man uždėkit.

Komentarai

RockPrincess

mmm, ačių, kad priminėi Remarką :)

Dead_soul

Bliat, kaip tik šitą rašyti žadėjau :D gerai, kad paskaičiau kitų komentarus, o tai būtų huge fail :D

velniux

Mano irgi .

DeathLetter

Teeeip. Pasičiupau šiandien dar kartą skaityti "Juodąjį Obeliską". Turbūt pati geriausia mano skaityta knyga.

velniux

Izabelė iš "Juodojo Obelisko"? Kai niekas nežiūri, žolės nėra. Vos kam nors atsisukus ji strimgalviais grįžta į savo vietą taip greitai, kad niekas nepastebi, jog ji buvo dingusi.