Šiandien pirmą kartą verkiau ne iš nevilties, ne todėl, kad man liūdna, o todėl, nes neapsakomai gera ir taip ramu. Pirmą kartą pajutau šitokią visišką ramybę ir pilnatvę. Ir svarbiausia.. svarbiausia, tam nebuvo jokios priežasties. Užteko pasilikti visiškai vienai erdvioj uždaroj patalpoj, pakvipusioje žvakėmis ir kątik nutilusia malda..

Ir taip į temą aptikau M. Martinaičio eilėraštį:

Tu, lietui lyjant, tyliai pravirksti, –

kregždės sukrebžda pastogėje virš lango...

Tie krūpčiojimai – ramūs, nepikti,

ir darosi nuo tavo verksmo lengva.

Be priežasties verki labiau vis ir labiau

gal ką suvokus – amžina ir aukšta

Taip nesulaikomai verki, kod net bijau

lyg kokią laimę tavyje užgniaužti.

Komentarai